Šeštadienis
Nepaisant triukšmo, kratymo, vietnamiečio skleidžiamų garsų ir kvapų ir tų visų tarakonų, lakstančių aplinkui, miegojau labai gerai. Pažadino mus ir vėl ta pati komunistiniu džiaugsmu dvelkianti vietnamietiška muzika – ko gero, ji labai populiari traukiniuose...
Vietinis autobusiukas
Tik išlipę iš traukinio nusprendėme visų pirma susižinoti, kur esame, ir kur turime eiti, todėl pasilikome prie traukinio pavartyti Lonely Planet knygelės. Susiradę pigiausių viešbučių rajoną (Pham Ngu Lao), nusprendėme keliauti būtent ten. Tiesa, įėjimas į traukinių stotį iš perono jau buvo užrakintas, todėl ne iš karto pavyko išeiti... Kaip jau buvome išmokę, užsimerkę praėjome pro visus taksistus ir bandėme rasti kelią. Mums parodžius žemėlapį, ir kur norime eiti, vietinės moterys parodė kryptį.
Hošimino gatvė
Keliavome tokia plačia Cach Mang Thang Tam gatve, kuri priminė Hanojų – triukšmas, dulkės, itin netvarkingi elektros laidai, vaisiai ir daržovės, pardavinėjami prie pat gatvės, moterėlės su plačiom skrybelėm... Po kokių dvidešimties minučių, o gal ir daugiau, suabejojome, ar einame teisinga kryptimi, nes nei žemėlapyje nurodytų sankryžų, nei žiedų, nei gatvių pavadinimų nematėme. Taip, vietiniai patys nesiorientuoja savo mieste (o gal mums padėti nenori?), nes mums moteris buvo nurodžiusi eiti į visiškai priešingą pusę.
Gatvėje pardavinėjami Rambutanai
Tuomet pasiėmę taksi nuvažiavome tiesiai į pigių viešbučių kvartalą ir pradėjome paieškas. Galiausiai suradome viešbutuką, kuris paprašė 18USD už mus visus tris tai nakčiai. Kadangi derėjomės dėl triviečio kambario, o gavome dvivietį, tai po to mums žadėjo atnešti atskirą čiužinį, bet sulaukėme tik pagalvės... Šiaip ar taip, į kelionės pabaigą jau buvau įpratusi miegoti su Jovile vienoje lovoje :D
Chua Xa-Loi Pagoda
Pačiame Hošimine buvo daug atrakcijų, kurias norėjome pamatyti, ir mums atrodė, kad bent jau šį kartą savo planą įgyvendinsime. Taigi, pirmiausia aplankėme Chua Xa-Loi Pagodą, vieną iš žymiausių Budos šventyklų.
O žymia ji tapo todėl, kad kai 1963 Pagodoje slėpėsi opozicija, valdžia suėmė daugiau nei 400 vienuolių, įskaitant 80-metį patriarchą, ir taip nukreipė didžiąją dalį Vietnamo budistų prieš save. Šis įvykis taip pat nulemė JAV sprendimą, kurią valdžios pusę remti.
O man šventykla pasirodė įdomi todėl, kad įėjimas buvo antrame aukšte, o į jį vedė dveji laiptai – vieni skirti moterims, o kiti – vyrams. Nepaisant to, pagrindinis įėjimas buvo užrakintas, todėl norint patekti į šventyklos vidų, reikėjo pastebėti smulkią rodyklytę. O ta rodyklytė rodė kelią į gyvenamojo namo siaurus laiptus, kuriais užlipę pamatėme keletą vietinių ir tikrą vienuolį. Palikę batus ir dar paklaidžioję koridoriais, atsidūrėme priešais didelę Budos statulą.
Buda
Ant Pagodos sienų buvo išpaišytas ir išrašytas visas Budos gyvenimas.
Vilis sutiko tokį fainą vienuolį ir po to jie abudu vienas kitą fotografavo su savo fotoaparatais...
Po pagodos keliavome į uždarą Ben Thanh turgų, kuris pažymėtas kaip viena iš būtinų aplankyti vietų. Na, iš pradžių įėjusi pagalvojau, kad atsidūriau vietnamietiškoje urmo bazėje. Turėkit omenyje, kad jau vietinių parduotuvių rūbai baisūs, tai tame turguje buvo dar blogiau. Suvenyrai ir kiti daiktai nuolatos kartojosi ir nieko originalesnio nepamatėme. Vienu metu išsukome iš pagrindinio praėjimo į šalutinį, siauresnį, ir būtent ten prasidėjo pragaras. Už rankų mus griebdamos pardavėjos rodė mums įvairiausius daiktus ir tempė pažiūrėti į kitus, nuolat rėkaudamos, kad jos turi mums reikiamą dydį, kitų spalvų ir taip toliau... Dėl tokio priekabumo nesinorėjo net pažiūrėti į tai, ką jos ten mums siūlė. Mes tik bėgome pro visus tuos pardavėjus, ieškodami išėjimo. Beveik visi rankinukai, diržai ir piniginės turėjo D&G, Prada ar Gucci logotipus. Rūbai taip pat, bet palaidinės su Mango ar Miss Sixty užrašais, nenustebčiau, jei ir kokybės tos pačios, kaip kad ir parduotuvėse. Taigi, mano nuomone, ten apsipirkti praktiškai neįmanoma, bet nueiti verta vien dėl to graibymo už rankų...
Lauke pardavinėjamas maistas
Nieko nepirkę, patraukėme Ho Ši Min‘o susivienijimo rūmų (Reunification Palace) link. Pakeliui trumpam sustojome gražiame parkelyje.
Drambliukas
Štai tuo, pagalvojau, Hošiminas ir skiriasi nuo Hanojaus – Hošimine daug švariau ir yra tokių erdvių poilsiui. Šiaip ne taip suradę įėjimą į susivienijimo rūmus (o jie apjuosti tikrai didele tvora), susimokėjome už įėjimą ir buvome pakviesti į tokią suvenyrų parduotuvėlę.
Reunification Palace
Na, kadangi pinigų mes rubinams ir smaragdams neketinome leisti (nes tiek pinigų mes niekad ir neturėjom), nuėjom pasifotografuoti prie tų tankų, kuriais komunistai kadaise, mūsų istorijos žodžiais, paėmė Saigoną, o vietnamiečių mokomojo filmuko žodžiais, „vadavo Vietnamą iš Amerikos nelaisvės“.
Rusų tankas 
Malūnsparnis iš Vietnamo karo laikų
Reunification Palace vidus man didelio įspūdžio nepadarė. Rūmai kaip rūmai, kambariai kaip kambariai...
Dar ir dabar ten retsykiais organizuojami įvairūs svarbių užsienio politikos atstovų priėmimai, yra skirtingi kambariai skirtingo rango pareigūnams ir t.t..
Visa ekskursija po pastato vidų yra nemokama, bet labai ilga ir varginanti... Visiškai neaiškiai kalbantys gidai situacijos taip pat negerina.
Tos dvi ar dvi su puse valandos, bent jau man, nebuvo įdomios. Daugiau sužinojau pasiskaičiusi Lonely Planet gidą - apie tai, kaip šiuos rūmus gynė vietnamiečiai ir kaip jiems padėjo amerikiečiai, apie tai, kad šių rūmų kritimas reiškė ir Vietnamo Respublikos gyvavimo pabaigą.
Vidiniame rūmų kieme
Pabaigoje buvo galima nueiti į filmukų kambarį (tokių ten yra keli, skirtingomis kalbomis) paklausyti ir pažiūrėti jų propagandos (mes nuėjom, žinoma).
Pionieriai?... 
Hošiminas 
Taip atrodė Susivienijimo Rūmų aikštė prieš 40 metų
Išėję iš susivienijimo rūmų supratome, kad laiko daug mes jau nebeturime, todėl nusprendėme susirasti „Lonely Planet“ gide pažymėtą restoranėlį. Gal dėl to, kad buvo vakaras, o gal dėl to, kad ir tas gidas kartais klysta – mes restorano neradome.
Įspūdingos elektros instaliacijos 
Indų šventykla - kaip ir kituose Azijos miestuose, įsprausta tarp paprastų namelių Todėl pasirinkome šalimais buvusią barbekių vietelę, kur labai įdomiai patys sau ant stalų kepėmės skanią mėsytę.
Kai grįžome į viešbutį, buvo jau vėlu, ir niekaip nesisekė jo rasti.. Galiausiai suvokėme, kad mūsų viešbutis..uždarytas! Nesimatė nei langų, nei durų, tik metalinė uždanga. Bet miegoti lauke neteko, nes kiek vėliau sugebėjome kažką viduje pažadinti. Kitą rytą išvažiavome į aerouostą ir grįžomę į gražų ir tvarkingą Singapūrą.
Lėktuve (nuotraukoje esame visi trys - matosi miegančios Jovilės megztinis :D )
Dabar man Vietnamą primena: mažutėlaitis buteliukas su kobra, apipilta kažkokiu neva ligas gydančiu alkoholiu (iš kitų šaltinių girdėjau, kad tas antpilas gerina vyrų potenciją); atvirutės, kurios pagyvino mano pilkas bendrabučio sienas; akmeninės statulėlės, vaizduojančios vietnamiečius; ir dar daug daug visko...
Tipiški Vietnamo miestų vaizdai 
Kelionė man paliko tikrai didelį įspūdį. Ar važiuočiau ten dar kartą? Žinoma, kad ne. Nes man niekada nesinori atostogauti ten, kur jau kartą buvau. Galbūt tik norėčiau dar kartą atsigerti tos fantastiškos Vietnamo kavos ir aplankyti Mekongo Deltą, kurios neteko pamatyti vien dėl laiko stokos. O ar dar ką nors keisčiau? Irgi ne! Tai buvo eksperimentiška, neplanuota, šiek tiek rizikinga, bet labai smagi kelionė. Juk viskas priklauso ne tiek nuo to, kur važiuoji, kiek nuo to, su kuo...
No comments:
Post a Comment