Miriam Adventures: Kambodža - 2

Kaip visada, jei norėtumėte pamatyti nuotraukas pilna kokybe, atsidarykite jas naujame lange.

Mūsų pažintis su Kambodža buvo trumpa ir netikėta, bet įsiminė ilgam.

O viskas buvo taip. Prieš man iškeliaujant į Kiniją, kelionės biure užsakiau savo tėvams ir sau kelionę po Šri Lanką. Man sugrįžus iš Kinijos į Singapūrą paaiškėjo, kad kelionė į Šri Lanką neįvyks. Tėvai turėjo atvykti pas mane jau už poros dienų, o aš neturėjau visiškai jokio kelionės plano... Internete radau paskutinės minutės pasiūlymą keliauti iš Bankoko į Singapūrą už specialią kainą. Tuo metu dauguma keliautojų darė atvirkščiai - atšaukinėjo Tailando keliones, nes eilinį kartą buvo blokuojami aerouostai, bet mūsų tai neišgasdino. Bet iki tos kelionės turėjome bent dvi savaites, todėl pakeliui norėjome aplankyti Kambodžą ir Laosą.

Pakeliui į plūduriuojantį kaimą

2008 gruodžio 11 (negaliu patikėti, kad tai buvo prieš metus) nusileidome aerouoste viduryje niekur. Na, bent jau taip atrodė leidžiantis į Seam Reap‘o aerouostą. Jokių didelių angarų, vien tik dailūs miniatiūriniai vienaaukščiai pastatai, primenantys sodo namelius. Tik, žinoma, ne lietuviško sodo.

Plaukiojantis kaimas

Išlipę iš lėktuvo į gryną, šiltą orą, pajutome visiškai kitokį kvapą. Nesakau – blogą ar gerą, tiesiog kiekviena šalis turi savitą kvapą, kurio neįmanoma aprašyti žodžiais, ir jis juntamas, ko gero, tik pirmas kelias minutes... Užpildėme imigracijos korteles. Lietuviams Kambodžos viza reikalinga, tačiau ją galima gauti aerouoste. Mes suskaičiavome: puslankiu sedėjo lygiai trylika aerouosto darbuotojų ir kiekvienas iš jų kažką darė su mūsų pasais. T.y., vienas tikrino ar paso duomenys atitinka imigracijos formos duomenis, kitas, ko gero, tikrino, ar mūsų įklijuotos į formas nuotraukos atitinka paso nuotraukas, na, tiesą pasakius, tikrai nežinau, kam jų tiek daug ten reikėjo... Visas šis procesas neužilgo, bet jo užteko įdėmiam Kambodžiečių tyrinėjimui: jų išvaizda neįtikėtinai skyrėsi nuo kitų man matytų Azijiečių. Jų oda tamsesnė, veidai apvalesni, nosys platesnės...ir jie visi šypsojosi. Azijoje tai ne toks ir dažnas reiškinys.

Aerouoste taip pat išsikeitėme šiek tiek turėtų Amerikos Dolerių į Kambodžos Rielius: 1USD = 4000 KHR. Išėjus iš aerouosto mus pasitiko viešbučio darbuotojas, laikęs lentelę su mano vardu ir pavarde. Jis buvo apsirengęs labai geromis (iš pirmo žvilgsnio) juodomis kostiuminėmis kelnėmis, bet jo tūkstančius kartų nuskalbti marškiniai ir apiplyšę batai darė visiškai kitokį įspūdį. Įsėdę į senutę Toyotą buvome nuvežti į viešbutį. Mūsų akys ryte rijo pro langus matomus tuščių gatvių vaizdus, norėjosi tiek daug visko jo išsiklausinėti, bet deja, vairuotojas silpnai kalbėjo angliškai. Pakeliui matėme daug prabangių penkių žvaigždučių viešbučių su fontanais ir auksinėmis dekoracijomis, tačiau mūsų viešbutis buvo visiškai kitoks. Jis taipogi buvo ne iš pačių pigiausių (o, patikėkite, Kambodžoje, kaip ir Vietname, įmanoma rasti nakvynę už vos kelis dolerius), vidutinės „klasės“, itin įdomus, vietinis, ne ofisinis, „šiltas“, ir, kaip jo iškaba skelbė, turintis „excellent restaurant reputation“. Atvykome labai anksti, todėl nusprendėme iš karto patikrinti, ar jų iškaba sako tiesą – užsisakėme Khmerų pusryčius. Super.

Viešbučio dekoracijos

Kadangi naktį nemiegojome, nusprendėme prigulti; pirmu tokiu „prigulimu“ mama pajuto, kad kažkas po jos šonu trakštelėjo... o tai buvo ne kas kitas, o milžiniškas tarakonas. Tikrai, tokio dydžio tarakonų man dar nebuvo tekę matyti.

Draugas

Šiek tiek pailsėję, neturėdami jokių tikslių kelionės planų, išsiruošėme pasivaikščioti. Norėjome nueiti iki Lonely Planet gido (tos pačios netikros kopijos pirktos Vietname) rekomenduojamo Curry (kario) restorano, bet aš nevisiškai teisingai supratau žemėlapį, ir mes smagiai nuklydome į nesužymėtas gyvenamąsias gatves... Nuotraukos iš to mūsų klaidžiojimo yra praeitame įraše.

Susistabdėme tuk tuk‘ą (mini motociklą su priekaba) ir paprašėme, kad mus iki to restorano nuvežtų. Paprašė dolerio, kas buvo gerokai per daug, bet ką jau padarysi. Ir pats neaštriausias karis mūsų lietuviškiems skrandžiams buvo kiek per stiprus, tačiau labai smagiai išgėrėme jogurtinius kokteilius. Pirma pažintis su Kambodžos virtuve, neskaitant pusryčių, mus nuvylė.

Plaukiantis arba plūduriuojantis kaimas ant vandes

Išėjus iš restorano mūsų laukė siurprizas: tas pats tuk tuko vairuotojas mūsų ten laukė, nors mes jo ir neprašėm. Pasisiūlė nuvežti prie kaimo ant vandens, vienos iš įdomiausių atrakcijų Seam Reap‘e (Siam Reap‘ą mes, lietuviai, Azijoje vadinome tiesiog Siemrypu – pasak interneto, lietuviškasis variantas yra Siemreabas, kuris man tiesiog.. neskamba). Įdomiausia iš tiesų buvo pamatyti visą tą kelią link ežero, visą tą skurdą, kuriame gyvena vietiniai, gaujomis lakstančius mažus pusnuogius ar nuogus vaikus, žaidžiančius su tuščiomis skardinėmis dulkėse nusėtose gatvėse. Per daug nefotografavome, nes visgi, buvome kelyje (milžinišku, 40km/h greičiu, pralenkėme policininką...), o ir baterijos ne tiek daug buvo likę – „taupėme“ kaimui ant vandens, o vėliau gailėjomės...

Pasiplaukiojimas po ežerą su gidu žmogui kainuoja 15USD – brangu, bet verta. Praplaukėme pro daug namelių ant vandens, kuriuose žmonės daro viską – gyvena, dirba, mokosi ir t.t.. Valtelę vairavęs laisvai angliškai kalbėjęs gidas mums parodė našlaičių prieglaudą / mokyklą, kurioje pats užaugo – jo abu tėvai žuvo nuo laukuose paliktų minų. Ir, kaip jau prieš tai rašiau, nėra prasmės tokiomis gidų pasakomis netikėti, nes dauguma jo amžiaus Kambodžiečių vaikystėje liko našlaičiais.

Mūsų valtelės vairuotojas / gidas

Našlaičių prieglauda / mokykla

Pati valtelė, kuria mus plukdė, buvo kažkoks techninis stebuklas, užvedama traukiant lyną, kuris taip pat reguliuoja ir greitį... Atviresnėje ežero vietoje man netgi leido ją pavairuoti, tik patarė negreitinti valties, kad netyčia neapsivertumėme – visgi, krokodilų nemažai tose vietose.

Kažkokių tai žuvų ferma

Ir išlipome pamatyti būtent jų – kaimelyje yra krokodilų ferma su mini „restoranėliu“ vietiniams ir suvenyrų parduotuvėle turistams, viliojančia įsigyti įvairiausias statulėles, tigro dantis (padarytus iš buivolo kaulų), vėduokles ir t.t.. Pamatėme, kad mūsų valtelės vairuotojas kažką vietinio valgė – mes prisitrynėm ir gavom paragauti po gabalėlį vandens gyvatės. Kiek pamenu, buvo gan sūri.

Krokodilų ferma

Laukuose nykštukai eina

Plūduriuojančio kaimo (floating village) gyventojai ten daro absoliučiai viską

Gyvena

Skalbia

Laipioja stogais

Keliauja

Prekiauja daržovėmis

Užsiima statybomis

Ilsisi

Prižiūri savo augintinius

Bendrauja su turistais

Žvejoja

Sakydama, kad jie ežere daro viską, turėjau omenyje viską

Buvo keista matyti tokius mažyčius vaikus, kurie patys irklavo ir plaukiojo valtelėse

Viso to pastato su parduotuvėlėmis esmė turistams – užsilipti ant stogo ir fotografuoti saulėlydį. Tai sužinoję, nusprendėme saulėlydžio nelaukti, visgi, kaip juokavom, Palangoje saulėlydžių mes jau atsižiūrėję, o nuo to stogo jis nebuvo nė kiek ypatingesnis, nei žiūrint iš valties.

Pačioje pradžioje prieš pradedant ekskursiją ir įlipant į valtelę tokia mergaitė mus visus fotografavo – ir sakiau, tikrai bandys tas nuotraukas mums po to parduoti. Kai išsilaipinome, būtent taip ir buvo. Natūraliai norėjosi varyti tokius prekeivius lauk, bet, kažkaip, apsigalvojome pamatę, jog kiekviena nuotrauka priklijuota ant stiklo gabalėlio atrodė neįprastai, ir tą kartą jų siulomų suvenyrų neatsisakėme. Įsėdome į mūsų laukusį tuk tuką ir grįžome į viešbutį, kur ir pavakarieniavome.

Pamenu, kokius skanius pieniškus kokteilius gėrėme – juk jie karvių nemelžia, todėl pieniški kokteiliai gaminami iš kokosų pieno ir natūralių, tikrų, prinokusių ir visiškai netokių, kaip Lietuvoje, ananasų, mango, bananų... Mano mėgstamiausias buvo ananasinis kokteilis. Iš patiekalų itin įsiminė žuvis Amok stiliumi – pagaminta bananų lapuose, kokosų piene, su citrinžole ir kitais neįvairdinamais prieskoniais. Bet ir visa kita, kad ir ką mes ten valgėme, buvo nepalyginamai skaniau už pietų metu valgytą karį. Fantaaaaastika.