Lapkričio 30, Shenzhen (Šendžen)
Ankstų rytą atsikėlusi apsidžiaugiau, kad visas praeitos dienos blogumas praėjo ir daugiau nebebuvo problem su sveikata. Yixing ir jo tėtis nuvežė mane į autobusų stotį, nupirko McDonald’s pusryčius ir autobuso bilietą iš Guangzhou į Shenzhen, stotyje atsisveikinom ir aš patraukiau perono link. Tiesa, prieš lipdama laiptais iki pačio traukinio sugalvojau nueiti į tualetą – visgi mažiausiai valanda kelio, o traukinyje su visu bagažu tikrai neieškosiu tualeto. Be to, jau žinojau, kokie Kinijos traukinių tualetai, ir nebesinorėjo to patirti dar kartą.
Shenzhen
Nepaisant to, kad užtrukau tikrai ne ilgiau kaip pusantros minutės, manęs laukė labai nemalonus siurprizas. Tiesiai man prieš akis stoties darbininkės užtvėrė varteliais kelią, vedantį į peroną. Pasirodo, kad kelias užtveriamas likus penkioms minutėms iki traukinio išvykimo, o aš to, žinoma, nežinojau, lygiai kaip ir to, kad traukinio bilietai skiriami konkretiems reisams, kaip kad buvau pratusi. Visaip bandžiau išaiškinti darbuotojoms, kad man tikrai labai reikia į tą traukinį, o jos mane ramino, kad galėsiu važiuoti su kitu. Na, bent jau aš taip jas supratau – nes angliškai, žinoma, nei viena nekalbėjo.
Nuraminusi savo abu draugus kinus (tą, kuris mane išlydėjo, ir tą, kuris manęs laukė kitame mieste), bandžiau nusiraminti ir pati. Traukinys, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo sausakimšas ir ant manęs kinai rėkė sėstis į vietą. Norėdami ką nors aiškiai pasakyti, kinai visuomet rėkia – gal dėl to, kad juos taip sunku visame tame šurmulyje išgirsti. O kaip man atsisėsti į vietą, kurios aš kaip ir nebeturiu? Galiausiai su visais didžiuliais lagaminais (nes vietų, kaip Anglijos traukiniuose, jiems palikti kur nėra, o ir saugumo sumetimais niekas nerizikuotų) įsispraudžiau šalia dviejų panelių, kurios nuolatos bandė su manimi kalbėtis.
Kelionė į Shenzhen neprailgo… O tik išlipus iš traukinio buvau pasitikta savo kito draugo iš Prancūzijos Annecy stovyklos (apie kurią rašiau čia) – Kai. Jis, žinoma, visą laiką su manimi šnekėjosi prancūziškai (tik prie tėvų – angliškai). Manęs pasitikti atvažiavo ir abu jo tėvai ir nusivežė aprodyti vyriausybės pastato – nes Kai tėvas dirba būtent ten. Užlipome ant stogo, nuo kurio matėsi nemaža dalis miesto panoramos. Paprašiau, kad Kai parodytų, kur yra knygynas – ten nusipirkau savo kinų kalbos vadovėlio antrą dalį ir poezijos knygelę, taip pat skirtą besimokantiems kalbos.
Su Kai (arba Michael) 
Ant vyriausybės pastato stogo 
Na, o Starbucks pasaulyje yra visur... (žinoma, išskyrus Lietuvą)
Pietums važiavome į Kai namus. Sužinojau, jog jo šeima nerelinginga, bet, kaip matėsi, gan turtinga. Jo mama buvo pagaminusi labai skanių patiekalų, bet tikrai ne itin kinietiškų. Šeima stebėjosi, kodėl aš tiek mažai valgau, o man atrodė, kad atvirkščiai – daug. Tiesiog jų porcijos, kaip jau žinoma, milžiniškos.
Kai tėvas mus nuvežė prie mini Kinijos muziejaus. Šalia mini Kinijos yra ir mini pasaulis, kažkas panašaus į mini Europą Briuselyje, su miniatiūrinėmis architektūros įžymybių versijomis. Turiu pripažinti, man labai patiko tas parkas. Nežinau, ar spėjome viską apžiūrėti, nes parkas man pasirodė begalinis.. Kinija juk irgi nemaža – todėl ir eksponatų labai daug, visokiausių etninių mažumų ir t.t.. Taip pat prie takelių buvo pasodinta daug medelių, dovanotų kitų šalių užsienio reikalų ministrų ar prezidentų. Itin daug tokių medžių iš Viduriniųjų rytų, Azijos, Afrikos valstybių, o Europos – vos keli.
Įėjimas į parką 
Parke galima pamatyti ir gamtos, ir architektūros 
Šiomis valtelėmis galima pasiplaukioti ežere 
Virš ežero galima praskrieti pakibus ant lyno 
Kraupūs Kinijos mažumų pasakų herojai 
Kinijos mažumų tradicinė dailė 
Nežinau, ar vienuolis tikras, bet, ko gero 
Mini šventykla 
O prie šios šventyklos mes sutikome... 
...vištų! 
Mažumų atstovai ruošėsi pasirodymui 
Man šitie kinai labiau čigonus primena, nei kinus :) 
...ir dar daug vietų, kurių tikrovėje nemačiau 
Pasijaučiau kaip Alisa Stebuklu Šalyje 
Mažoji kinų siena 
Po muziejaus su Kai vaikščiojom po miestą ir užėjome į žaislų parduotuvę. Dabar būtų pats laikas paprašyti mažų vaikų nueiti nuo kompiuterių ekranų. 
Norėjau vieną kokią geresnę nupirkti kaip suvenyrą kokiam nors dideliam berniukui, bet jų kainos buvo gerokai per didelės 
Ir kas sakė, kad berniukai nežaidžia su lėlytėm?
Vakare buvau pristatyta į viešbutį – nes pas Kai namuose nebūtų buvę man vietos. Buvau ir nustebinta ir pamaloninta, kad manimi buvo taip gerai pasirūpinta.
Viešbutyje pirmą kartą pamačiau girtą kiną 
Ilgai mąsčiau, kam galėtų būti skirtas nusileidimas dešinėje, laiptuose į metro. Tikrai ne invalido vėžimėliui!
Šiaip neteko matyti daug šio miesto blogosios pusės, o puikiai žinau, kad tokia pusė tikrai yra. Prieš keliaujant į Kiniją dar Singapūre buvau įspėta, kad kadangi Shenzhen’as yra Hong Kong’o pasienyje, tai ten renkasi daug padugnių ir kitokių žmonių, kurie bando nelegaliai vykti į Hong Kong’ą ar kažką gabenti. Kai jau atsisveikinau su Kai, buvau išėjusi apsižvalgyti į miestą, apsižiūrėti, kaip reikės metro nusigauti iki Hong Kong’o ir kur papusryčiauti. Miestas jau buvo išpuoštas Kalėdinėmis dekoracijomis, nepaisant to, kad ten Kalėdų niekas nešvenčia. Žmonės mažytėmis gatvelėmis judėjo masėmis ir prigąsdinta nesijaučiau saugi – todėl gan greitai grįžau į viešbutį ir nekantriai laukiau kelionės į Hong Kong’ą…
No comments:
Post a Comment