Taigi – kas ta Kambodža? Ji skiriasi nuo viso likusio pasaulio, ir skiriasi nuo savo kaimynių. Kambodža turi savo Khmerų kalbą, raštą, pinigus rielius, savitas šventyklas, savo kulinarinius šedevrus ir t.t.. 
Šalies kultūrai stiprią įtaką pradžioje darė Indija, o vėliau – Kinija, todėl religija ir kultūra ir pasikeitė iš Induistinės į Budistinę. Žymiąjame Ankore dauguma šventyklų, įskaitant ir Ankorvatą, buvo pastatytos Višnu ar kitoms Indų dievybėms, tačiau šiais laikais šventyklose yra nedidelės Budos statulėlės. 
O taip keliavome mes. 
Ankorvatas (Angkor Wat – Ankoro šventykla), kaip supratote, yra pačios didžiausios šventyklos pavadinimas, tačiau dažniausiai Ankorvatu vadinamas visas miestas, kurio tikrasis pavadinimas yra Ankoras. Painu? Vienaip ar kitaip, Ankoras su visomis šventyklomis yra netoli Siem Reap‘o miesto, kuriame mes buvome apsistoję.
Bayon 
Ankoro apylinkėse pilna bezdžionių 
Įėjimas į Bayon'o šventyklą 
Ankoro šventyklos gali būti prilygintos Egipto piramidėms ar Majų griuvėsiams dėl savo didybės, ir antikinės Romos Imperijos pastatams dėl harmoningos architektūros. Šventyklos dažniausiai buvo statomos iš laterito arba smiltainio, kas padėjo joms atsilaikyti dešimtis amžių. Be Ankorvato taip pat privaloma pamatyti Bajono šventyklą (Bayon), dar vadinamą tūkstančio veidų šventykla, ir Tapromo šventyklą (Ta Prohm), kovojančią su gamta.
Lara Kroft (I wish) 
Kambodžiečiai turi tokią nenusakomą... aurą? Taip, šitas žodis tiksliai apibūdina tai, kaip jie atrodo, kalba ir elgiasi. Sako, jei tau iš rankinuko iškrito piniginė, kažkas ją būtinai pakels ir tave pasivijęs atiduos – žinoma, su plačia šypsena. Sakoma, kad budistai tiki, jog svetimi pinigai laimės neatneš. Nežinau, kiek šioje istorijoje tiesos, nes pačiai to neteko išbandyti. Tačiau nepaisant viso Kambodžos gyventojus supančio skurdo, jie atrodo žvalūs, nuoširdūs ir laimingi.
Ir kiek gi veidų matote?... 
Vietinės gražuolės, ieškančios su jomis fotografuotis norinčių turistų 
Gaila, tačiau tai tėra pirmasis įspūdis. Realybėje ne kiekvienas seka Budizmą taip atidžiai, kaip kad tai buvo daroma anksčiau, ir todėl prekybininkai vistiek bando priversti turistus mokėti daugiau – tačiau tokie atvejai pasitaiko itin retai, palyginus su kaimyniniu Tailandu ar Vietnamu. Kambodžoje kainos tokios žemos, kad derėtis jums turėtų būti gėda, žinant, kad prabangi vakarienė dviems Europos didmiestyje kainuoja beveik tiek pat, kiek ir pusė metų mokymosi Kambodžos ar Laoso universitetuose. Taigi, net jei tuktuko vairuotojas apgaus turistą dviem JAV doleriais, tai, ko gero, nereikš tiek daug turistui, kiek tam vairuotojui.
Ankore daug turistų, dauguma jų - iš Azijos. Nesunku atskirti Japonus... 
Pardavėjos :) :( 
Kalbant apie pinigus, Kambodžoje atrodo, jog vietiniai visiškai atskyrę savo Rielius nuo Amerikos Dolerio. Susidarė toks įspūdis, jog visi materialūs dalykai yra padalinti į dvi grupes – tai, ką perkame „mes“, ir tai, ką perka „jie“. Ir, žinoma, šių dalykų jokių būdu negalima sumaišyti vienu su kitu, nes kainų skirtumas yra milžiniškas. Maži vaikai uždarbiaujantys Ankore prašo vieno dolerio, o ne keturių tūkstančių rielių. Visose turistų lankomose vietose kainos užrašytos doleriais, ir jei turistai nori mokėti rieliais, tai gali būti gan problematiška – neretai vietiniai neturi jokio supratimo, koks yra valiutos kursas. Dažniausiai nulių gausybė priverčia juos skaičiuoti daugiau nei penkias minutes, kiek gi tas turistas turi susimokėti. O galbūt dėl to, kad suskaičiavę negali patikėti, jog tai mums kainuoja tiek daug...
Ilgi keliukai, milžiniški lauko baseinai, buvę sodai - visa tai rodo, kokia galinga ir milžiniška kadaise buvo Chmerų Imperija 
Kaip iš pasakos - 
Suvenyrai :) 
Ir vėl tos mums nesuprantamos kriauklelės 
Kambodžos gyventojų šypsenos yra tiesiog nepamirštamos. Manau, kad dar nebuvo turisto, neatkreipusio dėmesio į jų šypsenas. Mums šypsena dažniausiai reiškia laimę, tačiau šioje šalyje tai gali turėti visiškai kitokią prasmę. Šypsena gali reikšti „atsiprašau, aš suklydau“ ar „aš nė nenutuokiu, apie ką jūs kalbate, ir man taip gėda“. Tačiau kad ir ką tos šypsenos bereikštų, jos yra gražios ir nuoširdžios ir privers jus nusišypsoti atgal.
Čia, berods, dramblių straublius simbolizuojančios kolonos 
Yra tam tikra grupė žmonių, kurios šypsenoms kultūriniai papročiai jokios įtakos nedaro – tai vaikai. Kambodžos vaikai atrodo taip, lyg jie būtų atkeliavę iš kitos planetos – ypač palyginus juos su vaikais iš kaimyninio Laoso, Tailando ar Vietnamo. Veido bruožai, nepaisant amžiaus ar nuotaikos, yra tiesiog stulbinantys. Turistai nori juos fotografuoti, palaikyti už rankos ar apsikabinti... aš irgi taip dariau. Gaila, kad vietiniai, greitai perpratę šią vaikų magišką galią turistams, pradėjo juos išnaudoti, siųsdami į Ankorą pardavinėti suvenyrų (nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro). Todėl Ankoro teritorijoje pilna visokiausio amžiaus vaikų: galima pamatyti penkiametį, prižiūrintį savo dviejų metų brolį, keturmetę, pardavinėjančią vandenį, šešiametę, pardavinėjančią karoliukus ir t.t... O atsisakyti pirkti iš jų yra labai, labai sunku.
Mes pabandėme visa tai nufilmuoti - kad geriau įsivaizduotumėte situaciją, pasižiūrėkite video.
Nebuvusiems gal kiek juokingai skamba mano šis pasakojimas apie žmonių šypsenas ir nuostabius vaikus, tačiau tik šios kelionės dėka supratau, kodėl Angelina Jolie turi įvaikį iš Kambodžos.
Prieš įvažiuodami į Ankoro teritoriją, visi turistai privalo nusipirkti leidimus. Leidimai išduodami vienai dienai, trims arba savaitei. Mes pirkome trijų dienų leidimus – ir niekaip nebeatsimenu, kiek gi mes mokėjome, bet įtariu, kad kažkur apie 15 dolerių už žmogų. Ten mus nufotografavo ir nuotraukėlę įklijavo į leidimą – kad nesugalvotumėme leidimo perleisti kitam ar parduoti. Tie patys leidimai galioja ir norintiems patekti ant Kuleno kalno.
Bekojai muzikantai mūsų nesužavėjo, tačiau jų instrumentai pasirodė itin įdomūs - vieną tokį parsivežėm kaip suvenyrą... 
Sustojome ant tiltelio, prie senosios imperijos liudytojų.
Pamatėme pačias pagrindines šventyklas... Po kiek laiko viskas ėmė kartotis ir mus šventyklos paprasčiausiai užkniso. Na, taip, jos yra nuostabios, didingos, visos skirtingos ir savitos, bet kas per daug, tas nesveika. Fotoaparatas rodė, kad per pusdienį kortelė pasipildė penkiais šimtais naujų nuotraukų, o skrandis priminė, kad jau laikas užkąsti. Vairuotojui paaiškinome, jog mes nenorime itin turistinės vietos, kad daug mieliau pavalgytumėm tikro, naminio Kambodžos maisto. Jis mus nuvežė į tokią jaukią kavinukę Ankore, ir, turbūt nei vieno skaitytojo nebenustebinsiu pasakydama, jog buvo eilinį kartą labai skanu.
Nežinau, iš kur jį tokį ištraukė 
Pakeliui atgal į miestą, užsukome apžiūrėti šiuolaikinės, veikiančios šventyklos. Budistai noriai, bet atsargiai su mumis bendravo, ir netgi įsileido į vidų (tuo metu nevyko pamaldos). Po šventyklos pamatėme mokyklą. Vienoje klasėje buvo gal 50 labai įvairaus amžiaus mokinių. Labai liūdnas vaizdas – ir jokio triukšmo iš klasės...
Šiuolaikinė šventykla
Mūsų vairuotojas, matyt, jau supratęs, kad mes buvome neitin pasiruošę keliautojai, ėmė mums siūlyti įvairiausias pramogas. Todėl vakare jis mus nuvežė į bufetą su šou – už nedidelę kainą galima prisivalgyti ligi soties ir ta pačia proga pasižiūrėti tradicinius Kambodžos šokius. Dar pirmą vakarą viešbučio restorane Siemrype išgirdome jų ramias melodijas. Lygiai tokio pačio stiliaus muzika skambėjo ir šokių metu. Patys šokiai buvo itin „agrikultūriški“: šoko daug merginų ir/ar vaikinų vienu metų, savo judesiais atvaizdavo savo kasdieninius darbus – sėją, žvejybą ir panašiai. Tėtį, tiesa, nuo to bufeto gerokai supykino, todėl išėjome kiek anksčiau, bet pamatyti visa tai buvo verta.
Kitą rytą tuk tuko vairuotojas mus turėjo pasiimti iš viešbučio labai anksti, kad nuvežtų apžiūrėti žymiojo Ankorvato saulei tekant... Apie visus grožius ir nusivylimus – kitą kartą.
No comments:
Post a Comment