Vietnamas - 6 - Nha Trang

Penktadienis

Nha Trang (tariamas: Nja Črang)

Taigi, ta naktis man buvo viena iš blogiausių kelionės naktų. Kadangi autobusas labai skubėjo išvažiuoti, tik kuprines sudėjome į bagažą, o visus pirkinius pasiėmeme su savimi. Neįsivaizdavom po to, kur juos mums dėti... Todėl taip ir miegojom, linksminami niūniuojančių vietnamiečių, tuos maišus pasidėję prie langų – o taip miegant apsiversti ar dar kažką padaryti yra absoliučiai neįmanoma, ypač dėl to, kad miegojome antrame aukšte.

Miegamasis autobusas (Vilio foto)

Negaliu sakyti, kad tą naktį miegojau ilgiau nei valandą, nes pastovus vairuotojo pypsinimas nedavė miegoti tol, kol nesumažėjo keliuose automobilių. Po kelių valandų buvo sustojimas. Kadangi Vietnamas – ne Europa, tai niekas niekam nieko nepraneša (bent jau angliškai ne), bet patys supratome, kad šitas sustojimas skirtas kam cigaretės, o kam tualeto pertraukėlei. Iš pradžių dar bandėme ieškoti tualeto, po to supratom, kad teks tūpt už kažkokio automobilio – tiesą pasakius, jau nebepamenu, kur mes ten buvom... Kitą kartą sustojome kažkokioje užeigoje, kur kažkas ketvirtą ryto žaidė stalo tenisą. Pagalvojusi, kad jiems ne visi namie, su pižama nuėjau į tualetą (nenorėjau miegoti su suknele). Dėl pižamos daug keistų žvilgsnių susilaukiau, bet man tikrai vienodai rodė. Po ilgų ieškojimų, kaip nuleisti vandenį tualete, supratau, kad čia vandenį reik kibirėliu pasemti iš tokio kaip ir šulinio...

Tualetas

"Iššūkio" šiukšliadežė

Grįžusi į autobusą nusprendžiau toliau bandyti miegoti tuomet, kai autobusas pajudės ir nebebus to triukšmo. Autobusas pajudėjo po valandos ir mus per penkiolika minučių nuvežė į Nha Trang. Nesupratau, kodėl tuomet reikėjo valandą laukti toje užeigoje. Gal tam, kad mus atvežtų prie jau pradėjusio darbą viešbučio?...

Šiaip ar taip, ten nakvoti neketinome. Patraukėme į paplūdimį, kuris buvo maždaug už 100 metrų nuo mūsų, na, bent jau tikrai mažiau, nei už 200 metrų... Pirmas mus stipriai nustebinęs dalykas – miestas buvo pilnas žmonių.

Reikėtų priminti, kad tuo metu buvo pusė šešių ryto. Jaunos panos žaidė badmintoną, vyresnio amžiaus moterys darė Tai Chi, gatvėse buvo pardavinėjamos prancūziškos bagetės, o įvairiausi vairuotojai jau siūlė savo paslaugas ankstyviems turistams.

Vėžikai

Tai Chi


Vietinė mums padarė privatų Tai Chi šou

Tiesą pasakius, tuo metu mes ir buvome vieninteliai turistai miestelyje. Kuo aukščiau buvo saulė, tuo mažiau aplinkui buvo žmonių – tuomet supratome, kad vietiniai keliasi anksti tam, kad pasportuotų, kol dar nėra pragariškai karšta.

Saulėtekis

Apžiūrėję pastatus, pamatę gatvių išplanavimą ir švarą, supratom, kad šitas miesteliukas bus kitoks. Pafotografavę kylančią saulę nusprendėme išsimaudyti. Vanduo nebuvo itin švarus – nesupratom, kur reikia eiti, kad pasiektumėm tuos gražiuosius Nha Trang‘o paplūdimius. Matėm, kad tolumoje yra kažkoks keltas, keliantis į salą, bet ir pati nežinau, kodėl mes į tą salą nebandėme keltis.

Vinpearl sala

Kol maudėmės, prie mūsų pristojo kažkoks vietinis, Vilio terminologija, Džimis, ir pradėjo maudytis kartu. Jis sukiojosi aplink mus gal kokį pusvalandį, o gal dar ilgiau – man jis pasirodė apgirtęs.

Iš pradžių labai akylai saugojom daiktus ir maudėmės tik po du, nes tas vyras buvo labai įtartinas.

Vilis maudosi

Vėliau jis vis vien neatstodamas siūlė visiems eiti į maudytis, bet mes nėjom. Jis taip įsiutinio Jovilę, kad ji jam tiesiai šviesiai sakė eit lauk iš ten. Tai po to tas Džimis jai eit maudytis nebesiūlė, bet prie mūsų vis dar kabinėjosi. Galiausiai kažkuriuo momentu atstojo.

Šiaip maudytis gan smagu buvo.

Kai apsirengiau nusprendusi, kad jau užteks maudytis, buvau išmaudyta su rūbais

Nusprendėme susirasti traukinių stotį ir nusipirkti naktinio traukinio bilietus į Ho Chi Min miestą. Pasigavom taksi, nes labai nenorėjom su visais daiktais tąsytis po miestą. Ant bilietų buvo užrašas „Nha Trang – Sai Gon“ - vietiniai Hošiminą vis dar vadina Saigonu.

Kepti aliejuje Vietnamietiški Spring Rolls

Po to, suvalgę labai skanius pusryčius Lonely Planet gide rekomenduojamoje kavinukėje, nusprendėme paieškoti, kur paplūdimyje galima wakeboarding‘ą daryti (sportas su vandens slidėmis), o suradę ilgiausiai derėjomės, bet nieko nepešę ėjom toliau. Buvo galima išsinuomoti gultus – bet nesupratom kam, nes jie su skėčiais, visiškai uždengiančiais saulę. Ten pat paplūdimyje buvo galima pasidaryti masažą, manikiūrą, pedikiūrą... Paklaususios, ar prieš pedikiūrą jos dezinfekuoja įrankius, likom nesuprastos. Gerai, kad Jovilė pasiklausė, ką jos daro pedikiūro metu, nes pati tikrai niekad nepagalvočiau, kad jiems pedikiūras – tai tik nagų lakavimas.

Suktinukų darymo procesas

Mmm saldus čili padažas

Ką gi, likom be wakeboarding‘o, be kokteilių gėrimo ant gultų ir be pedikiūro, bet už tai pasitiesę savo rankšluostukus ant smėliuko labai smagiai prisideginom ir prisimaudėm. Gerai, kad Vietname yra viešieji dušai, tai bent jau nusiplovėm visą druską nuo savęs.

Jovilė bandė pakelti tai, ką vietnamietės nešioja kasdien...

Aš irgi bandžiau...

Bet pavyko tik Viliui!

Kai susirinkome daiktus, prie mūsų privažiavo panelė ir pradėjo siūlyti įvairiausias knygeles. Iš pradžių norėjome sakyti, kad mums nieko nereikia, bet tuomet pamatėme, kad ji turi įvairiausių Lonely Planet gidų po kitas šalis - Kambodžą (Cambodia (Country Guide) ), Laosą (Laos (Country Guide) )... Žinodami tikrąsias tų knygų kainas nusiderėjom tiek, kiek galėjom. Panelė labai maloni pasitaikė, tai kol Jovilė mąstė, ar pirkti knygas, pardavėja mums išpasakojo beveik visą savo gyvenimą.

Su pardavėja (Vilio foto)

Kažkodėl manau, kad ji su mumis buvo nuoširdi... Už tai visi kiti prekybininkai, pamatę, kad mes kažką perkam, akimirksiu sulėkė prie mūsų ir pradėjo siūlyti įvairiausius karoliukus, paveiksliukus, cigaretes ir kitas knygas...

Žaidėm su bananais

Visgi pedikiūro idėja nebuvo pamiršta, todėl grįžom į tą patį rajoną, kur valgėm savo pusryčius, ir ten susiradome vieną gan padoriai atrodžiusį saloną, kurio visos siūlomos paslaugos buvo surašytos angliškai ir...rusiškai. Kol mes grąžinomės ir gurkšnojom šaltą žalią arbatą, Vilis vienas vaikščiojo po miestą.

Skaniausia pasaulyje kava su kondensuotu pienu

Išalkę grįžome į tą pačią kavinukę, nes norėjome išbandyti tą rekomenduotą pietų meniu, kuris, beje, kainavo beveik dvigubai brangiau, nei nurodyta knygelėje – ko gero vien dėl to, kad turistai valgys už betkokią kainą. Ir tada prasidėjo smagumai – prie mūsų pradėjo lipti gatvės pardavėjos, pardavėjai ir netgi vaikai, prašydami ką nors nupirkti iš jų. Viena moteriškė mums pradėjo piktai aiškinti, kad mes esame nesąžiningi pirkėjai, nes iš anos panelės nupirkome tiek daug knygų, o štai iš jos pačios neperkame nieko. Kiti siūlė cigaretes ir kramtomą gumą – tai mes aiškinom, kad esam nerūkantys, o į Singapūrą draudžiama įsivežti kramtomą gumą. Kitiems gatvės pardavėjams jau nieko nebeaiškinom – bet jie neatstoja, jei nieko jiems nesakai.

Nusprendžiau, kad man šitas automobilis tiktų :) (Vilio foto)

Dar šiek tiek pasivaikščioję po miestą, nuvažiavome iki stoties, kur aš sau nusipirkau arbatos ir kavos. Šiaip ne taip radome savo peroną – bet tik vietinių padedami. Traukinys atrodė lygiai taip pat, kaip ir tas, kuriuo važiavome pirmą kartą, bet iš tiesų jis buvo daug blogesnis. Pirmiausia atkreipėme dėmesį į nešvarią patalynę. Po to – į nuolat kosintį, riaugėjantį ir smirdantį maistą į kupė nešantį vietnamietį, su kuriuo turėjome miegoti. Galiausiai – visus tuos tarakonus, kurie gyveno traukinyje, ir kuriuos mes traiškėm su Viliu visą vakarą...