Grįžusi planavau išsiversti tekstą...
Ketvirtadienis
Taip atrodo daugumos kinietiškų šventyklų stogų dekoracijos
Ankstų rytą šiaip ne taip prisivertę išsiversti iš lovų buvome ne itin draugiškai raginami paskubėti į autobusą. Vis dėlto mūsų niekas neapgavo ir autobusas mus iš tiesų pasitiko prie viešbučio. Kelionė į Hoi An tikrai nebuvo trumpa (apie 4 valandas), todėl aš didesnę dalį laiko praleidau miegodama autobuse. Tam tikru momentu prabudusi nusprendžiau, kad miegoti neverta, kai aplinkui tokie gražūs vaizdai. Tikrai, labai įdomu važiuoti siaurais vingiuotais keliais, laikas nuo laiko pamatant kinų jūros lopinėlį.
Taip atrodo nemaža dalis Vietnamo - statybų šiukšlės, apgriuvę namai...
Kaip ir buvo galima tikėtis, atvykus į Hoi An, autobusas mus išleido tiksliai prie kelionių biuro ir viešbučio. Pirmiausia nusprendėme susiplanuoti tolimesnį maršrutą kur nors atokiau nuo tų visų prekybininkų, kad netyčia nepadarytumėme blogo sprendimo. Pagal mūsų planus, kitą dieną norėjome vykti į Hošiminą. Mūsų dideliam nusivylimui sužinojome, jog kelionė į Hošiminą autobusu trunka 24 valandas, traukiniu – apie 18 valandų.
Nusifotografavom žemėlapį, kad nepasiklystumėm tam painiam miestelyje
Pradėjom ieškoti skrydžių, bet tie buvo šiek tiek per brangūs. Tikrai nenorėjome prarasti dienos – keliavimas traukiniu ar autobusu būtų mus nuvežęs ten tik kitos dienos vakare. Todėl nusprendėme aukoti vieną dieną Hošimine ir į mūsų miglotą kelionės planą įterpti dar vieną taškelį – Nha Trang. Nusipirkę naktinio autobuso bilietus į Nha Trang ir palikę daiktus kelionių agentūroje (jei ją taip galima pavadinti – visi vietiniai, jei tik norėtų, galėtų tokias atidaryti, nes ten visa esmė yra Vietnamo žemėlapis, keletas nuotraukyčių ir telefonas) patraukėme istorinio miesto centro link.
Hoi An
Mūsų „Lonely Planet“ gidas Hoi An‘ą buvo aprašęs itin gražiai, kaip vieną iš ryškiausių Vietnamo miestų, žavinčių savo istorija, kurią pavyko išsaugoti toje teritorijoje išvengus karinių veiksmų. Vakarų pasaulyje Hoi An turėjo kitą vardą – Faifo – kuomet kadaise šitas miesteliukas buvo vienas iš pagrindinių tarptautinių pietų Azijos uostų. Iš knygelės taip pat supratome, kad Hoi An yra labai daug lankytinų vietų ir pastatų.
Gal benzino?...
Miestelis yra įvedęs tokią tvarką – galima nusipirkti vieną bilietą į penkias vietas. Pinigai skiriami miestelio paveldo restauracijoms ir kitokiems darbams. Su vienu bilietėliu leidžiama aplankyti vieną iš muziejų, vieną iš senų namų, vieną iš susirinkimo salių, tradicinį muzikos spektaklį ir dar vieną iš kategorijos „kita“. Žinoma, galima aplankyti ir daugiau vietų, bet už jas jau reiktų susimokėti papildomai.
Įėjimas į šventyklą
Nusprendėme pasitikėti gidu ir aplankyti tas vietas, kurios rekomenduojamos kaip pačios įdomiausios. Tiesą pasakius viskas buvo taip neįdomu, kad džiaugiuosi, jog ėjome tik į įdomiausias vietas, nes jau įsivaizduoju, kokios turėjo būti neįdomiosios vietos. Gal todėl, kad dažniausiai tose lankytinose vietose nebūdavo jokių gidų, kurie galėtų bent jau kažkuo sudominti?...
Quan Cong šventykla, įkurta 1653 metais kinų generolo garbei. Quan Cong labai vertinamas už savo ištikimybę, nuoširdumą ir teisingumą
O galbūt dėl to, kad ten tikrai nebuvo ką žiūrėti. Aplankėme keramikos mainų muziejų (Trading Ceramics), Quan Cong šventyklą ir vieną iš susirinkimo salių. Ne tą, kuri buvo rekomenduota knygelėje – nes tos, kurios ieškojome, tiesiog...nebuvo.
Mus perspėjo autobuse, kad gatvių pavadinimai čia keitėsi daug kartų, ir kad gali būti nesutapimų. Suprantu, kad labai nesunku pakeisti gatvės pavadinimą, bet neįsivaizduoju, kaip galima pakeisti lankytino pastato buvimo vietą. Įsivaizduokit, sugalvotų Perkūno namą Kauno senamiestyje perkelti iš vienos gatvės į kitą...
Quan Cong šventyklos viduje: baltasis arklys, kuriuo jodinėjo Quan Cong, iki kol jam buvo duotas raudonasis arklys
Vaikščiojant po Hoi An neįmanoma neatkreipti dėmesio į visas tas siuvyklėles. O pradėjus kreipti dėmesį, neįmanoma neužeiti... Taigi nepaisant to, kad pradžioje mes planavome aplankyti kelias turistines atrakcijas, pavalgyti ir grįžti į kelionių agentūrą, kad išvažiuotumėme į Nha Trang, iš tiesų viskas vyko šiek tiek kitaip. Žinojome, kad daug laiko neturime, todėl dažniausiai mūsų vaikščiojimas po siuvyklų parduotuves baigdavosi apžiūrėjimu ir išėjimu.
Vienoje siuvykloje mums parodė visas Lonely Planet knygeles, kuriose įrašytas siuvyklos vardas... tai jiems labai svarbu! :)
Vienoje parduotuvėje draugė J rado jai patinkančią suknelę, ir kol ji dvejojo ar pirkti, ar nepirkti, pardavėjos pradėjo ir man siūlyti sukneles. Aš joms atsakiau, kad jos mano figūrai suknelių tikrai neturės. Jos atsakė, kad viską įmanoma pasiūti. Tuomet aš dvejodama paklausiau, nejaugi jos galėtų pasiūti suknelę per tris valandas?
Suknelės siuvyklos parduotuvėje, kurioje užsisakėme sau rūbus
Na, o visa kita – jau istorija :D Aš užsisakiau suknelę, J užsisakė tokią pačią, kokia jau buvo padaryta, tik kitokios spalvos, o V užsisakė penkias poras marškinių. Visi likome labai patenkinti, nes kainos tikrai nedidelės (suknelės kaina gali būti vos 12USD, jei mokat derėtis ir jei medžiaga labai paprasta), o vėliau juokavome, kad „rūbai mums tinka taip, lyg būtų mums pasiūti“.
Cafe 96
Nusprendę ir toliau pasitikėti „Lonely Planet“ gidu, išėjome ieškoti jų rekomenduojamos „Restaurant Cafe 96“. Šiek tiek nustebome pamatę, kad ta kavinė yra pavadinta namo numeriu, viskas smarkiai apskurę, bet švaru.. na, įdomiai atrodė ta kavinė. Jei nežinočiau, kad rekomenduojama Lonely Planet, į tokią vietą gyvenime pati nesumąstyčiau užeiti...
Cafe 96 iš vidaus
Beje, visi žmonės, anksčiau ar vėliau valgę toje kavinėje, buvo užsieniečiai, bet tikrai nemanau, kad patys kavinės savininkai (ar greičiau – namo šeimininkai) žino, kad jie yra įrašyti į tą knygelę, nes niekur to nereklamuoja (kitos parduotuvėlės ar kavinės nurodo ne tik, kad rekomenduojami jie yra, bet dar ir būna iškabinta knygelės kopija ar bent jau užrašytas puslapio numeris). Vienaip ar kitaip – nenusivylėm. Mano valgytos krevetės tamarindų padaže buvo vienas iš skaniausių patiekalų, kuriuos kadanors esu gyvenime valgiusi.
Antras keramikos muziejaus namelio aukštas 
Keramikos muziejus
Kita upelio pusė
Mano kompanjonė J, manau, kad pasakytų, jog jau kur kur, bet Hoi An‘e visiškai nėra ką pamatyti, vienintelis geras dalykas yra visos tos siuvyklos (jei klystu, pataisyk mane ;) ). Na, aš nesutikčiau, nes man Hoi An labai patiko savo architektūra. Žinoma, sunku kažką pamatyti, kai sustojus prie pastato moteriškės būtinai bandys ką nors įsiūlyti nusipirkti, kai man tiesiog norisi nufotografuoti patį namą...
Tipiškas Hoi An namelis
Kad ir kaip ten bebūtų, savo savitą atmosferą miestelis turi ir vien dėl tos atomosferos ten ir norėtųsi sugrįžti. Dėl rūbų irgi...
Hoi An stogai
Ir taip vakare mus parvežė vietiniai į tą interneto kavinę / turizmo agentūrą, iš kurios miegamuoju autobusu naktį turėjome važiuoti į Nha Trang. Pamačius, kur ir kaip mums reikės miegoti, iš pradžių atrodė, kad galima visai pusėtinai išsimiegoti. Bet apie mūsų tos nakties nuotykius autobuse – kitą kartą...
No comments:
Post a Comment