Viduryje semestro Singapūre būna recess week. Teoriškai ji skirta poilsiui, o praktiškai visi mokosi artėjantiems quiz'ams ir kitokiems atsiskaitymams. Išskyrus, žinoma, mainų studentus. Mes (dar du lietuviai ir aš) paskutinėm savaitėm nusprendėm važiuoti ten, kur rasim gerus pasiūlymus skrydžiams, ir galiausiai nusipirkom bilietus į Vietnamą.
Planas buvo toks: skrendam į Hanojų, savaitę keliaujam po Vietnamą iš grįžtam iš Hošimino. Daugiau nieko konkretesnio ir neplanavom - neturėjom nei žemėlapių, nei užsakytų viešbučių, nei tikslaus kelionės maršruto, tik maždaug pagal vietinių ir nevietinių rekomendacijas žinojom pavadinimus miestelių, kurie verti dėmesio.
Tai čia ir aprašysiu visus mūsų nuotykius Vietname, ko gero, po vieną dieną, nes įspūdžių labai daug :) Laiks nuo laiko pridėsiu ir nuotraukų.
SEKMADIENIS
Po trijų valandų skrydžio nusileidome Hanojuje. Kadangi buvo vėlu, nusprendėme pirmą naktį neeksperimentuoti, nesišlaistyti po gatves ir viešbutį užsisakyti tiesiai iš aerouosto. Europoje turizmo centrai (aerouostų ir ne tik) dažniausiai būna labai naudingi ir padeda surasti būtent tokį viešbutį ar nakvynės namus, kokį leidžia biudžetas ar kokio nori. Na, o Hanojui... Žinojom, kad mus apgavo, bet realiai pasirinkimo neturėjom. Nusiderėję 5USD, mokėjom 55USD už dvi nakvynes trims žmonėms su pusryčiais viešbutyje, esančiame miesto centre. Turbūt dėl to, kad derėjomės, gavom kambarį penktame aukšte, o apie jokius liftus tokiam viešbutyje kalbos ir būti negali. Vėlgi, Europinėmis kainomis kaina juokinga, bet Vietnamietiškomis kainos užsiplėšta nemažai. Kita vertus, toje lovoje, kuri buvo skirta vienam, laisvai galėjo miegoti du žmonės, o toje, kuri skirta dviems, laisvai ir patogiai būtų tilpę penki.
Iki viešbučio važiavome taksi, pasiimtu prie aerouosto. Nepaisant to, kad visiems taksi automobiliams yra parašytos konkrečios kainos iki tam tikrų Hanojaus rajonų, kai kurie vis vien bandė prašyti daugiau. Gal dėl to, kad buvome pergąsdinti, o gal dėl to, kad ten iš tiesų visi bando baltus žmones apmaut, buvom itin atsargūs kiekviename žingsnyje. Buvom primokyti nelipti iš taksi automobilio, jei nuveš ne prie to viešbučio ir t.t.. Pasirodo, būna ir taip. Kitas mus labai nustebinęs dalykas - taksi vairuotojas nuolat visiems pypsino, ir lenkdamas, ir šiaip, priartėdamas. Pirmą dieną tikrai nesupratom, kodėl.
Palikę daiktus viešbutyje, apie 23h vakaro nusprendėme pasivaikščioti. Tada pirmą kartą supratau, kad atsidūriau Azijoje :) Siauros, nešvarios, nepraeinamais šaligatviais ir šlapimo ir pamazgų mišiniu trenkiančios gatvelės, kuriose tiesiai ant žemės ant tokių miniatiūrinių vaikiškų turginių plastmasinių taburečių susirinkę valgo vietiniai, gausybė motorolerių, kurių ten gerooookai daugiau, nei automobilių… Vėliau labai aišku pasidarė, kodėl jų daugiau. Realiai jei Tu neturi kokių nors ratų, tai vaikščiojimas gatvėmis yra neįmanomas, nes niekas niekur niekada nestoja. Yra šviesoforas ar jo nėra, ar jis žalias ar raudonas mašinoms, ar tu prie gatvės, ar tu prie perėjos, ar perėjoje, ar eini ar neini, niekas niekada nestoja. Pirmą naktį tai kovojom su visais išgyvenimo instinktais ir eidavom per tokias pergrūstas gatves… O vėliau supratom, kad reikia tiesiog imti ir eiti. Galima ir užsimerkus, jei labai baisu. Motoroleriai apvažiuos :)
No comments:
Post a Comment