Kinija - 1 - Shenzhen / Beijing

Lapkričio 19d – Shenzhen – Šendženas

Laukdama savo eilės Singapūro aerouosto biudžeto terminale prie check-in’o pamačiau, kad iš visų žmonių aš esu vienintelė ne kinė, nuolatos galvoje kartojau – kokio velnio sugalvojau važiuoti į Kiniją, ir dar viena???

Shenzhen'o aerouostas

Po ilgo, keturias valandas trukusio skrydžio nusileidau Shenzhen‘e. Ten atsiradau maždaug 23h, todėl jau nebenorėjau važiuoti ieškoti viešbučio mieste – mano kitas skrydis turėjo būti 8:30, tai tiek aš tam viešbutyje būčiau ir pabuvus. Būčiau galėjusi apsistoti priešais aerouostą esančiame viešbutyje, bet tai mano piniginę būtų suploninę 300 litų. Nusprendžiau, kad 5 ar 6 valandos miego tiek pinigų nevertos.

Bandžiau išsiaiškinti, ar galėsiu nakvoti aerouoste. Internete, kuris visame aerouoste nemokamas, radau įvairių atsakymų. Vieni žmonės forumuose rašė, kad nakvoti galima, o pats naujausias rastas Lapkričio pirmosios įrašas teigė, kad aerouostas nakčiai užrakinamas nuo vidurnakčio iki šeštos ryto ir visiems žmonėms liepiama išeiti.

Shenzhen'o aerouoste

Tuomet, nusprendžiau, kad reikia pasiklausti kokio nors žmogaus. Aerouostas man tą vakarą nepasirodė nei saugus, nei gražus - atvykimo salėje sedėjo daug keistų tipų, kurie mane nuolatos nužiūrinėjo. Galiausiai susiradusi apsuginius, pusiau kiniškai pusiau angliškai su jais kalbėdama sužinojau, jog nakvoti ten galima, bet tam geriau pereiti į kitą terminalą. Aerouoste nustebino žmonių paslaugumas, nes mane per tą žvėrišką šaltį lauke (bent jau man taip atrodė iš po Singapūro) iki kito terminalo palydėjo vienas angliškai beveik nešnekantis aerouosto darbuotojas. Galbūt ir vėl suveikė „Jei kalbi mano kalba nors porą žodžių, tu – mano draugas“ principas... Iki šiol maniau, kad tai taikoma tik prancūzakalbėse šalyse, bet savaime suprantama, kad jei žmogus jokia kita kalba šnekėti nemoka, kaip tik savo, tai net ir labai norėdamas tau nepadės, jei nesupras, kaip tai padaryti.

Aerouosto dekoracijos

Kartu su manimi salėje nakvojęs vyriškis atnešė man žalios arbatos buteliuką. Ji man taip patiko, kad po to visą Kiniją išnaršiau ieškodama tokios pačios, bet niekur neradau. Vėliau jis man atidavė lėktuve gautą skanėstą, kurio nenorėjo. Kažkaip, neatsisakiau... Kadangi jis mokosi anglų kalbos, o aš – kinų, tai abiems buvo proga pasipraktikuoti. Apsikeitėm email‘ais, pažadėjom vienas kitam parašyti, bet, kaip ir visuomet tokiais atvejais, neparašėm.

Shenzhen'o aerouostas

Ir jau pačią pirmą dieną teko proga pasišlykštėti kinų skrepliavimu kur papuola. Mano akyse vienas vyras tai padarė viduje aerouosto ir dar būdamas prie pat tualeto durų. Man tokia kultūra, ar jau greičiau jos nebuvimas, nesuvokiamas.

Užrašas ant tualeto durų aerouoste: for weak only (tik silpniems)

(Lapkričio 20d)

Ryte neatsisveikinusi su savo kompanjonu išvykau į Pekiną. Skrydis truko dar tris valandas... Bandžiau miegoti lėktuve. Ką čia – bandžiau, ne bandžiau, o nusmigau lėktuvui nė nepakilus. Skridau su China Southern avialinijomis ir buvau maloniai nustebinta jų serviso kokybe. Kadangi mano skrydis į Kiniją buvo pigiomis avialinijomis (Tiger Airlines), todėl skirtumas jautėsi itin ryškiai. Skrydžio metu buvo duodamas maistas – šiltas ir labai skanus, kas nebūdinga Europietiškiems skrydžiams. Taip pat gavau antklodę, kad nesušalčiau, o skrydžio metu buvo rodomas kažkoks senas amerikietiškas filmas. Mano kompanjonas nusprendė atsisėsti kitur, todėl gavau laisvą vietą pasidėti daiktams... Lėktuvui leidžiantis buvo rodomas itin linksmas video filmukas, kuriame dvi vienodai apsirengusios kinės darė identiškus mankštos ir tempimo pratimus. Mane prajuokino ne tiek filmukas, kiek tai, kad kai kurie keleiviai kartojo viską būtent taip, kaip tame filmuke jiems buvo rodoma.

Buvo ir nemalonus nesusipratimas. Singapūro aerouoste duty free nusipirkau purškiamą kvepiantį vandenį, ir visiškai pamiršau, jog skysčio kiekis tame buteliuke per didelis, jog pereičiau vidinio skrydžio kontrolę Kinijoje. Tiesą pasakius, net neįsivaizdavau, kad tai gali būti problema, nes Europoje tokį daiktą užklijuotame maišelyje visuomet praleidžia. O Kinijoje – ne. Todėl nupurškiau tais kvepalais visą save, švarkelį ir savo šaliką, ir atidaviau buteliuką vienai aerouosto darbuotojai...

Pekinas pro autobuso langus

Išėjusi į lauką ir pajutusi malonią vėsą, supratau, kad man čia patiks, ir kad geresnių atostogų nuo mokslo, Singapūro karščio ir žmonių niekaip nebūčiau sugalvojusi. Ar bent jau man tuomet taip atrodė.

Belangis pastatas... Priminė Orwell'o 1984

Lauke nenorėjau ieškoti taksi, kuris nuvežtų į viešbutį, nes tai man būtų kainavę apie 100 Juanių, t.y. 50Lt. Bagažo tuomet vis dar turėjau nedaug, todėl ir reikalo nebuvo didelio. Susiradusi autobusą ir susimokėjusi nedidelį mokestį, ramiai važiavau traukinių stoties link. Pasak mano užsisakytos kelionės aprašymo, nuo tos vietos, kur autobusas išleidžia keleivius, reikėjo pasigauti taksi. Taip ir padariau, bet taksistas nenorėjo manęs vežti į viešbutį, kažką bumbėjo po nosim man visiškai nesuprantamais terminais, ir galiausiai supratau, kad jis manęs neveš ir reikės eiti pėsčiomis. Priėjusi sankryžą, supratau, kodėl jis manęs nenorėjo vežti – viešbutis tiesiog buvo kitoje gatvės pusėje. Bet supraskit, Pekino sankryžos – tai ne Lietuvos, iš toli gerai nesimato, koks ten pastatas... :D

Mano viešbutis

Apsistojau viešbutyje, kuris buvo mums užsakytas (Singapūre nusipirkau turą po Kiniją didesnei daliai kelionės). Pasidėjusi daiktus, nusprendžiau pavalgyti pietus, todėl nuėjau į viešbutyje buvusi Maxim‘s restoraną. Jis atrodė itin prašmatniai, todėl jau iš pat pradžių kilo nemenkas įtarimas. Atsivertusi meniu ir pamačiusi sriubos kainas po 60Y (30Lt) ir visokius užkandžius, prasidedančius nuo 240Y (120Lt), padavėjo lyg tarp kitko paklausiau, ar jie neturi kinietiškos virtuvės patiekalų. Kadangi tai buvo prancūziškas restoranas, kaip suprantate, jie jų neturėjo :D Tokiu būdu iš restorano išėjau nesutrypusi nei savo piniginės, nei orumo...

There are nine million bicycles in Beijing... http://www.youtube.com/watch?v=DTy3WA0Pq8M

Pirmas dalykas, ką norėjau padaryti nusipraususi, tai nusipirkti žemėlapį. Kadangi į Singapūrą buvau atsivežusi tik vasarinius rūbus, su tokiais keliavau ir į Kiniją, ir man mirtinai reikėjo susirasti kokį nors prekybinį centrą netoliese. Vėliau oras Pekine atšalo iki -4, todėl su vasariniu švarkeliu aš ten būčiau sušalusi į ledą. Šiek tiek bijojau išeiti iš viešbučio, nes man taip ir nepavyko su darbuotojais išsiaiškinti, ar mano būsima kambariokė gaus atskirą raktą nuo kambario ar negaus, todėl toli nusprendžiau neklaidžioti.

Gėrimas su gėlytėmis

Miniatiūriniai spring rolls'ai su sūriu

Kepti koldūniukai

Po labai skanių pietų japonų greito maisto restoranėlyje (mano nusipirktame žemėlapyje buvo prižymėta McDonald‘ų, bet tai pirma vieta kur aš tikrai neičiau) užsukau į gan brangų prekybos centrą, kuriame buvo labai sunku kažką rasti, nes viskas – kinietiško stiliaus, ir visi agresyviai kviečia užeiti pažiūrėti jų parduodamų daiktų, netgi jei tai yra tokios parduotuvės kaip Only, Esprit ir pan. Nusipirkau paltuką ir šaliką už visai neblogą kainą. Iš pradžių niekaip nesupratau, kodėl už paltuką sumokėjau ne 5%, kaip skelbė kinietiška iškaba, o 50% mažiau. Susigaudyti jų nuolaidose, nežinant sistemos, yra sudėtinga. Žinojau, kuris hieroglifas reiškia nuolaidą, bet reikėjo šiek tiek laiko, kol išsiaiškinau, kad skaičius 3 reiškia, kad moki 30% sumos, t.y., gauni 70% nuolaidą, skaičius 6 analogiškai reikštų 40% nuolaidą ir t.t…

Pekino gatvės

Šiltai apsirengusi išėjau ieškoti žemėlapyje pažymėtos shopping street. Stebiuosi, iš kur man užteko drąsos dar ir ją nufotografuoti…

"Shopping street"

Kadangi buvau pamiršusi lietuvišką sim kortelę Singapūre, o Singapūrietiška Kinijoje neveikė, teko nusipirkti kinietišką. Man susimokėjus 50Y(25Lt) vien tik už kortelę be jokio kredito ir dar 50Y už kreditą, paaiškėjo, kad realiai kortelė beveik niekam netinkama. Aišku, vėliau pravertė susirašinėjant su mano draugais kinais, bet į Lietuvą paskambinti niekaip nebuvo įmanoma, nes tam, kad įjungtų tokią tarptautinių skambučių paslaugą, man būtų reikėję pirmiausia savo kreditą papildyti 800Y(400Lt), tuomet pateikti krūvas duomenų ir galbūt gauti tą paslaugą po savaitės. Ar bent jau kažkaip panašiai man visą procesą paaiškino darbuotoja telefonu. Nuo to laiko tėvams skambindavau skype arba iš telefono automatų.

Pekine (ir beveik visoje likusioje Kinijoje) visi taksi atrodo vienodai, su auksine juostele per vidurį, o viršus dažniausiai raudonas, žalias arba mėlynas

Buvau gavusi pasiūlymą ir pasivažinėti tokiu transportu... Šiek tiek panašus į dengtą tuk-tuk'ą, ar ne...

Vakarop susirinko visa mūsų turistinė grupė į vieną konferencijoms skirtą ir itin rūkalais smirdėjusią salę. Grupėje be manęs dar buvo dvi mano amžiaus porelės iš Australijos, vienas pavienis Australas, tėvas su bendradarbiu ir dviem dukrom iš Zelandijos, ir mano kambariokė Kanadietė. O ji pasirodė esanti itin gera bendrakeleivė ir įdomi pašnekovė. Jos tikslas buvo apkeliauti 50 šalių per 50 savaičių ir paimti interviu iš 50 moterų, kurioms virš 50. Nepaisant to, kad jai 52 ir ji atkeliavusi iš visiškai kitokios kultūros, aš su ja visuomet rasdavau ne tik bendrą kalbą, bet mes kartu juokdavomės iš vienos visą grupę iš kantrybės variusios australės, kartu visur keliavom, ji man padėjo, kai man to reikėjo ir t.t... Na, o mūsų gide buvo jauna kinietukė iš Xi‘An miesto, gyvenime nebuvusi niekur už Kinijos ribų. Gidžių ir gidų esu turėjusi ir geresnių, bet ši, mano nuostabai, ji buvo labai geraširdiška ir maloniai naivoka.

Paėjus viena gatvele į šoną nuo centrinės gatvės, prieš akis atsiveria visai kitoks Pekinas

Pirmas įspūdis apie visą kelionę susidarė labai nekoks vien dėl nevykusio pirmo vakaro. Restoranas, į kurį mus norėjo nusivesti gidė, buvo uždarytas, o į tą, kurį surado vėliau, tai geriau jau nebūtume ėję visai, nes, mūsų daugelio nuomone, maistas buvo klaikus. Taigi, man taip pasirodė, kad kelionė mažai planuota... Bet aš klydau.

Pirmoji vakarienė

Pozavom su kinietišku alumi

O Kiniją jau pirmą dieną labai gerai apibūdino mūsų gidė: „Kinija – kaip tualetas, graži iš išorės, bet sugedusi iš vidaus“ (turint omenyje, kad pvz, Kinijos tualetuose, net ir labai geruose viešbučiuose, tualetinio popieriaus geriau nenuleidinėti, nes užsikimš tualetas), ir dar „Jūs turite savo lūkesčius ir viltis apie Kiniją sumažinti iki minimumo“... Galbūt Kinija mums ir ne tokia egzotiška kaip kitos Azijos šalys, bet gidė, mano nuomone, savo šalį gerokai nuvertino. Artimiausiuose įrašuose sužinosite, kodėl :)