Kinija - 8 - Viską galima pamatyti Xi'an'e

Lapkričio 24d. Xi’An

Žymioji Xi'an pagoda, kurios tikrojo pavadinimo niekas nežino

Prieš pasakodama tos dienos nuotykius Šiane (ko gero, taip lietuviškai reikėtų šį miestą vadinti), pirmiau norėčiau pasidalinti viena svarbia neseniai atsiminta detale apie Pekino tualetus. Taigi, tame pačiame senąjame Hutonų kvartale, toje turistinėje dalyje, visi trys užsimanėme į tualetą. Jums patarčiau ten būnant į tualetą neužsimanyti.

Pasistengsiu kuo vaizdingiau nupasakoti, kokie ten tualetai. Na, visų pirma, tai į tualeto patalpas įeinant nėra durų, o tualetai ten yra tie tokie, ant kurių reikia atsitūpti – tokie ir Lietuvoje būdavo seniai seniai, šiaip juos kartais vadina arabiškais. Na, tai čia tokia smulkmena. Tarp tualetų iš šonų yra tokios neaukštos sienelės, labai neaukštos – atsistojęs puikiai matai kaimyną, ką jau šnekėti apie girdėjimą. Na, o viršūnė yra tame, kad priešais tokią tualetų eilę yra dar viena eilė, ir visi tualetai be durų, todėl matai kaimynus ne tik tuos iš šonų, bet ir tuos esančius tiesiai priešais. Ir labai puikiai.

Šios kelios nuotraukos darytos su telefono kamera, tai kokybės nėra...

Iš ryto gidė mums padarė mažytį turą po Xi’An. Kadangi nepasitikėjau savo jėgomis, nenorėjau kartu su visais važinėtis dviračiu po miestą. Todėl nusprendžiau pasivaikštinėti po Šianą viena.

Donnos darytos nuotraukos nuo Šiano sienos

Donnos foto

Donnos foto
Donnos foto

Šianas labai įdomiai suprojektuotas – yra keturios pagrindinės gatvės, kurios susieina į vieną tašką, o visas centras apjuostas siena. Iš tų keturių gatvelių aš pasirinkau vaikščioti menų gatvele. Ten pardavinėjami visokiausi rankdarbiai, statulėlės, papuošalai, paveikslai… Nusipirkau kelias plunksnas – gal kadanors sugalvosiu meniškai paišyti hieroglifus, kai jau geriau juos mokėsiu.


Šiano centre

Gatvėje suvalgiau neįtikėtinai skanios mėsytės (vištienos ir jautienos) ant pagaliukų (vienas pagaliukas – vienas litas) ir pau (tokia lyg ir beskonė iš išorės bandelė su kiaulienos įdaru) – nes tos saldžios bandelės jau buvo užknisusios juodai.

Pau

Gatvėje pardavinėjama mėsa

Pardavėja

Grįžusi į viešbutį ir išsiregistravusi iš jo, su Donna išėjau į musulmonų turgų. Ten daug visko prisipirkom – ir to, ko norėjom, ir to, ko nenorėjom… Ten užtenka tik pažiūrėti į kurį nors daiktą, tuojau pat pradės siūlyti kainą, mušti ją kelis kartus, Tau pačiam net žodžio nepratarus. Tai kai jau pasiūlydavo nepadoriai mažai mokėti, tai ir imdavom…

Šiane galima nusipirkti itin madingų rūbų


Kažką pasisiūti ar pasitaisyti (?) tiesiog gatvėje

Paragauti vietinių delikatesų

Nusipirkti vėžliuką...

arba šuniuką...

arba paukščiuką...

arba žadeitinį Budą už 8000 litų.

Todėl vienas iš pirkinių ten buvo nauja kelioninė kuprinė/lagaminas ant ratukų (o kur daugiau man visus siuvenyrus dėti?), taip pat gražus mėlynas šalikas, pakabukai ir dar daug visko. Jei man sumokėjus už prekę ir aš, ir pardavėjas likdavom linksmi, tai greičiausiai reiškė, kad nusiderėjau per mažai, bet anaiptol nevisuomet jie likdavo patenkinti gauta suma.

Haagen Dazs


Musulmonų turgus

Vakare su visa grupe važiavome į psichiškai atsilikusių vaikų namus. Čia kaip ir Intrepid’o politika tokia – pagelbėti vietiniams ir pan. O jau kaip šalta ten buvo.. neįsivaizduoju, kaip tie vaikai ten gyvena, valstybė neremia tų namų, žodžiu, sunku. Parodė mums jie kažkokį tai šokių ir dainų pasirodymą.

Atsilikę vaikai

Šiaip jau man šis nedidukas, "vos" virš 8 milijonų gyventojų turintis miestelis visai patiko. Šianas yra labai jaukus, jame yra į ką pažiūrėti, yra kur nueiti… Gal net įdomesnis už Pekiną.

Šiane labai daug kur pardavinėjami ingredientai kiniškoms medicininėms sriuboms

O čia nusipirkom kažkokį keistą desertą paragavimui...


kaštonai


mmm cukriniai vaisiai

malta mėsa pardavinėjama tiesiog gatvėje

policininkai irgi apsipirka turguje

Naktį jau buvome traukinių stotyje. Šį kartą nebesijautėme eksponatais, kaip kad Pekine, bet žvilgsnių susilaukėme beveik tiek pat. Man teko nakvoti trečiame aukšte – na, vienintelė paguoda, kad daiktams ten saugiau, nes ir užsiropšti netaip jau lengva. Tačiau šį kartą traukinyje buvo dar mažiau privatumo, nes ties įėjimu į kupė nebuvo ne tik durų ar užuolaidų, bet ir menkiausios pertvarėlės. Kas norėjo, praeidamas galėjo pakutenti gulinčiajam padus.