Kinija - 3 - Derybos Pekino turguje ir Kinijos restoranų ypatumai

Iš karto atsiprašau – šiame įraše nuotraukų nedaug, visgi fotoaparato tą dieną jau nebeturėjau. Tikiuosi, kad neprailgs skaitymas...

Vakare su Donna (mano kambarioke Kanadiete) norėjome aplankyti Dangaus Šventyklą (Temple of Heaven). Ten atsidūrėmė tik 5 valandą, o pasirodo, kad būtent tada ji ir uždaroma. Tuomet nusprendėmė važiuoti į Šilko Turgų (Silk Market), nes į Perlų Turgų (Pearl Market), kuris buvo prie pat Dangaus Šventyklos, eiti nenorėjome. Galvojom, kam mums tie perlai... O vėliau paaiškėjo, kad ir Šilko, ir Perlo turgų tik pavadinimai tokie, o iš tiesų ten parduodama viskas, ne vien tik perlai ar šilkas. Tuose turguose galima rasti viską, nuo rankinukų ir piniginių, margančių Gucci, Prada ir Louis Vuitton emblemomis, iki papuošalų, kelioninių kuprinių, suvenyrų...

Taigi, Šilko turgus yra toks didelis kelių aukštų supermarketas, kuriame visur galima (ir būtina) derėtis. Tai supratome iš pat pradžių, kai viena pardavėja mums sustojus tik apžiūrėti odinių pirštinių, pradžioje mums siūlė jas pirkti už 880Y(440Lt), o Donnai nusijuokus, kad tai gerokai per brangu, galutinė jos išrėkta kaina mus besivejant buvo 80Y(40Lt). Šiaip man tas turgus nelabai patiko, nes man nieko nereikėjo... Erzino tai, kad pardavėjai labai įkyriai siūlė savo prekes ir labai stipriai užkeldavo kainas. Todėl buvau priversta išmokti derėtis. Ir išmokau. Ir derėjausi – dažniausiai kinų kalba...

Kadangi tai buvo paskutinis vakaras Pekine, nusprendėme, kad būtų nuodemė neparagauti Pekino anties. Susiradusios gan neblogai iš išorės atrodžiusį restoraną, surizikavome užeiti. Mus nustebino keli dalykai:

1) Kainos – jos anaiptol nebuvo „kinietiškai žemos“, todėl supratome, jog restoranas skirtas turistams, bet ką gi, pavargusios nebeturėjome noro ieškoti ko nors kito.

2) Personalo skaičius – aplinkui lakstė kelios dešimtys žmonių, ir jie apsirengę buvo bent šešiomis skirtingomis uniformomis. Kaip vėliau pastebėjau, moterys su juokingomis skrybelėmis skirtos žmonėms privilioti (kartu su klaikiai nusidainavusia, vestuvine suknele apsirengusia dainininke ir kvailu šou, jie labiau tinka turistų atbaidymui, bet tai – tik mano nuomonė), vieni darbuotojai tik pasodina žmones, kiti – atneša meniu, treti paima užsakymą, ketvirti valo stalus, penkti išnešioja maistą, šešti dirba apsauginiais. Ir dar laikas nuo laiko praeina po porą vadybininkų... Visas tas šurmulys mums pasirodė juokingas.

3) Aplinkos dekoras - kaip Donna pastebėjo, būnant vakarų šalyse kartais keista, kad kinų restoranai išpuošti be jokio saiko, o štai atvažiavus į Kiniją paaiškėja, kad jie tokie ir yra: apkabinėti raudonomis popierinėms lempomis, vaikiškais popieriniais piešinukais ir kitokiomis neskoningomis dekoracijomis... Ir tai nebuvo vienintelis taip atrodęs restoranas Pekine.

4) Privatumo nebuvimas/nedavimas – kadangi visuomet stalą stebi bent šešios poros akių, vos tik suėmus paskutinį maisto gabaliuką, tuščia lėkštė nuo stalo nunešama akimirksniu. Negana to, visoje Kinijoje tik padavę meniu, padavėjai stovi ir laukia (arba laukia atėję kiti darbuotojai), kol padiktuosi jiems užsakymą. Tai itin erzino mus, kai norėdavome pasitarti, ką užsisakyti (Kinijoje įprasta maistą dalintis) ir rinktis nejaučiant įsmeigtų į pakaušį akių. Netgi paprašius prieiti vėliau, jie dažniausiai to nesuprasdavo. Donna kartą netgi sakė – please LEAVE US ALONE, do you understand? Bet deja, likome nesuprastos ir tą kartą. Patikėkit, tai būdavo juokinga iki nukritimo. Vėliau pradėjome naudoti tokią taktiką – abi paėmusios meniu ir įsmeigusios akis į padavėją laukdavom, kol ši susivokdavo nueiti. Arba rinkdavomės tol, kol joms ar jiems atsibosdavo stovėti ir laukti...

Mūsų metro stotelė...

Na, bet grįžtant prie to konkretaus restorano – užsisakėme krevečių tešloje ir pusę Pekino anties. Tai štai, dabar galiu drąsiai patvirtinti, kad Ganbei restorane (Kaune - Megoje arba Akropolyje) Pekino antis gaminama ir patiekiama panašiu principu, bet skoniu niekuomet neprilygs tam, ką mes ten gavome. Prie mūsų su atskiru staliuku privažiavęs virėjas perpjovė antį per pusę ir visą supjaustė – odelės atskirai, krūtinėlė – atskirai, galva – irgi atskirai... Galvos kinams – delikatesas, nesvarbu, ar anties, ar žuvies. Tuomet šalia buvo patiekti tokie lyg ir blynai, į kuriuos dar šiltus reikia dėti mėsytę, česnaką, porus, saldų tirštą sojos padažą ir viską pabarstyti druska, o tuomet, viską susivyniojus – dėti į burną ;) Buvo labai skanu, o pabaigoje mums dar atvežė iš tos pačios anties išvirto bulijono kibirą (sakau kibirą, nes tos sriubos būtų užtekę dar šešiems žmonėms, bet tokios pas kinus porcijos visur).

Pabaigoje mūsų laukė sąskaitą. Ją pamačiusios šiek tiek išsižiojome, nes pasirodo, kad visi padažai, blyneliai ir t.t. buvo įskaičiuoti atskirai, todėl galutinė suma viršijo 250Y (125Lt). Žinoma, atrodytų, ne tiek jau čia ir daug, bet Kinijoje tai tikrai yra per daug.

Metro

Iš po restorano vos pavilkdamos nuvargusias kojas grįžome namo itin moderniu metro. Mus gidė buvo įspėjusi, kad autobusais geriau nevažinėti, nes jie visuomet pergrūsti. Bet metro – ne ką geriau. Savo stotelėje sugebėjome išlipti tik todėl, kad Donną išstūmiau iš metro įsirėžusi į ją...