Antradienis buvo skirtas Hanojui. Kadangi mūsų draugė J iš vakaro blogai jautėsi, ją palikę miegoti viešbutyje, kartu su draugu V išėjom pasivaikščioti po senamiestį.
Taip pardavinėjama mėsa 
Turiu pastebėti, kad dieną Hanojus daug švaresnis, gyvenimas verda dar stipriau, aplinkui dar daugiau motorolerių, dar sunkiau pereiti per gatvę ir t.t...
Čia toks trumpas filmukas, darytas su mano fotoaparatu. Atsiprašau, kokybės nėra :) Dauguma moterų Hanojuje nešioja dangalus ant veido (ypač tos, kurios važinėja motoroleriais), šiek tiek primenančius medicininės paskirties kaukes. Iš pradžių mums visi aiškino, kad kaukių reikia apsaugai nuo smogo. Mes nusipirkom, pasifotografavom, pasijuokėm vieni iš kitų…
Taip parduodamos daržovės Tiek ten tos kaukės ir apsaugo. Kai smirda - tai smirda, ir jokios kaukės nepadeda. Tikroji kaukių priežastis, ypač tų, kurios dengia ne vien nosį ir burną, bet dar ir pečius, yra paprasčiausiai apsauga nuo saulės. Vietinės nori būti baltos tiek Vietname, tiek Singapūre, todėl ir kenčia su ilgom kelnėm ir ilgom rankovėm, kai lauke 32 laipsniai. Todėl kartais erzina, kai negali nusipirkti veido prausiklio, kuris nebūtų balinantis! Kad ir kaip ten bebūtų, mano nuomone, kai kurios Vietnamietės yra labai gražios, jei nežiūri į jų dantis. Bent jau tos, kurias mačiau mieste, nes pas mus universitete dauguma tokios pusėtinos ir dažniausiai atrodo 5-8 metais jaunesnės. Nemeluoju…
Taigi, kai J miegojo, mes šopinomės! Senamiestyje radom visokiausių mielų parduotuvėlių su visokiausiom mielom smulkmenėlem, puikiausia vieta prisipirkti siuvenyrų, jei tik jų reikia. Visur bandėme kažkiek derėtis, bet ypatingai pigiai nieko nenusipirkom. Ko gero dėl to, kad tos prekyvietės ir šiaip pritaikytos labiau vietiniams. Tiesa, kai pirkom vandenį, tai trijose skirtingose vietose mokėjom tris skirtingas kainas...
Šiek tiek su baime fotografavau policininką... 
Žinoma, kad visi stengiasi nevietinius apgauti. Bet kai Hanojui jie jaučiasi mus apgavę dešimčia ar dvidešimčia singapūrietiškų centų (30-50 lietuviškų), tai mums didelės tragedijos nedaro. Buvo įdomesnių atvejų, kai prie kompanjono V pribėgo vyriškis, rodydamas jam į batus, ir siūlydamas pataisyti ten kažkokią atplyšusią basutės dalį. Gan greitai sutaisė, aišku, kainą reikėjo nusiderėti iš pat pradžių, kitaip būtumėm smarkiai permokėję. Po to iš kažkur jis dar kažką atplyšusio pamatė, ir jau daug daugiau prašė už taisymą, bet mes jau nebesileidom į kalbas.
Hanojuje man įstrigo tai, kad senamiestyje visos lauko parduotuvėlės tarytum sugrupuotos. Pasukus į vieną gatvelę ten visur pardavinėjami, pvz, rūbai. Po to ties kažkuria vieta prasideda vaikiški rūbeliai, kurie tęsiami parduotuvėmis, parduodančiomis vaikiškus pampersus, po to žaislus ir t.t.. Ir visos šalia esančios parduotuvėlės pardavinėja panašius dalykus. Tai pasirodė keista, nes sanamiestis tai nėra Maxima, kur viskas priklauso vienam centrui, kad būtų nesunku sugrupuoti. Senamiestis taip pat nėra turgus, kur prekiautojai turėtų jiems paskirtą vietą.
Elektros laidai Grįžę į viešbutį ir paerzinę J visai nusipirktais siuvenyrais, vėl papusryčiavome (Pho, mmm) ir išėjome į Hanojų, šį kartą tam, kad pamatytumėme lankytinų vietų. Gatvėje iš kažkokio vaiko nusipirkome "Lonely Planet" gidą apie Vietnamą (ir Vietnamiečių kalbos phrasebook, nes pajautėm, kad praverstų. Abi knygeles suderėjom už 300000 dongų (45 Lt) ir jautėmės padarę labai gerą “deal’ą”, nes vien knygyne toks rinkinukas kainuotų 24 USD (83 Lt). Po to mums tokie sutikti italai paaiškino, kad gatvėse visi pardavinėja atšviestas Lonely Planet knygas… Ir tikrai, kai kuriuose puslapiuose galima įžiūrėti, kad knyga atšviesta. Kitavertus, visi žemėlapiai matėsi puikiai, jokių puslapių netrūko, o tie, kurie tikroje knygoje spalvoti, tai tie spalvotai atšviesti. O kalbos gidas nebuvo atšviestas – todėl permokėjom ne daugiau kaip 10 litų, bet už tai kitą kartą jau žinojom, kad reikia derėtis dar daugiau.
Hanojuje nusprendėme visur vaikščioti pėsčiomis. Kadangi Hanojus neatrodė labai patikimas eksperimentavimui su lauko kavinukėmis, pietus, deja, valgėm KFC... (deja, nes aš tokio maisto nemėgstu ir nevirškinu) Vėliau ėjome ieškoti traukinių stoties. Kelias buvo netrumpas, gal dvi valandos, o gal ir daugiau. Bet eiti pėsčiomis buvo įdomu: pamatėme, kaip policija išvaikė gatvės kavinėje valgančius moksleivius ir atėmė kėdes, kaip gatvėje kažkam buvo skutama barzda ir dar daug visko. Užsukome į starbucks stilių kopijuojančią vietinę kavinukę, kurios pavadinimo jau nebeatsimenu, išgerti fantastiškos kavos. Kai pagaliau susiradome traukinių stotį, ten nusipirkome naktinio traukinio bilietus į Hué, kurie tikrai nebuvo pigūs, apie 80 litų. 
Britney Spears stalas Man įsiminė, kad traukinių stotis vietnamietiškai yra „Ga“, kas labai primena prancūzišką „Gare“. Nors Vietnamas ir buvo Prancūzijos kolonija, bet nesitikėjau, kad bus ir žodžių perimtų iš prancūzų kalbos. Iš stoties patraukėme ieškoti pašto, kurio niekaip nebūtumėme radę be frazių knygelės, nes paštas vietnamietiškai yra „Buu dien“, o jokių tarptautinių užrašų šalia nėra. Pašte visi pasiskambinom į Lietuvą, skambučiai buvo labai pigūs, ir juokėmės, kad mes turbūt pirmi lietuviai tam pašte. Prisijuokėm iš žemėlapio, kabėjusio ant sienos. Vietnamiečių kalboje, panašiai, kaip ir kinų, kiekvienas skiemuo rašomas atskirai, todėl Hanojaus stotis rašoma „Ga Ha Noi“, Hošiminas yra „Ho Chi Min“ ir pan. Todėl labai juokingai atrodė „Ca Na Da“, bet kai suskaičiavome, kiek žodžių jiems reikia, kad užrašytų „Antananaryvas“, tai buvo dar linksmiau. Šiek tiek nusivyliau pamačiusi, kad Lietuva jiems „Lit Va“. Ir turbūt niekad neatspėtumėt, kad JAV vietnamietiškai yra „Hoa Ky“.
Alkoholinių gėrimų parduotuvė Pašnekėję su Lietuva, toliau ėjome ieškoti lankomų vietų. Kai pagaliau suradome pačią pirmą vietą, kurią norėjome aplankyti, t.y. literatūros šventyklą, ji jau buvo uždaryta, nes buvo apie šešias vakaro. Saulė taip pat jau leidosi neįtikėtinu greičiu, todėl ir nusifotografuoti jau ten nebegalėjom. Iš ten dar kažko ėjome ieškoti, bet sugebėjom kažkur ne ten pasukti, todėl nusprendėme grįžti atgal į stotį... Ir vėl valgėm KFC, šį kartą kitame...
Hanojaus ežeras 
"Ritz" Hotel :))) Kadangi keliavome trise, su mumis traukinio kupe kartu važiavo ir toks kinas. Ir nors traukinio kupe „soft bed“, ir nors mes labai pavargę buvom, užmigti, bent jau man, tikrai nebuvo lengva. Nežinau, kaip man ten pavyko išsimiegoti, bet pabaigoje nebejaučiau nei nuolatinio purtymo į visus šonus, nei triukšmo... Tik traukiniui pajudėjus ir ryte, kai jau laikas keltis, traukinyje užgrodavo tokia sena sena vietnamietiška muzika, kuri skambėjo labai jau komunistiškai. Savotiškai įdomu, bet ilgai klausytis negalėčiau :D
Kaip supratot, Hanojaus iš tikrųjų mes matėme labai mažai. Turbūt todėl, kad vien tik vaikščioti po jį neapsimoka, geriau išsinuomuoti motorolerį, jei nebijot būt užmuštas ties pirmu kampu, arba gaudyti taksi, kurių ten tikrai labai daug. Kitavertus, visur važinėti irgi neapsimoka, nes taip nepamatoma vietinio gyvenimo, kuris ten tiesiog verda... Man ir buvo įdomiausios būtent tos jų gyvenimo smulkmenos, kurių važiuodamas turistiniu autobusu su grupe nepamatytum.
Lauko kirpykla
No comments:
Post a Comment