Lapkričio 23d, Xi’An
Po traukinyje praleistos bemiegės nakties buvome nuvežti į viešbutį, kuriame gavome valandėlę laisvo laiko nusiprausimui po dušu. Tuomet išvykome apžiūrėti Terakotos karių (Terracotta Warriors), pakeliui mums gidė vėl kažką pasakojo, o aš vėl smagiai miegojau.
Kadangi buvo pietų metas, prieš terakotos karius užsukome pas vietinę šeimą papietauti. Teoriškai, manau, tai turėjo būti kažkas itin egzotiško – pietūs tikroje kinų šeimoje. Na, maistas tikrai buvo labai geras, bet pati šeima – nieko ypatingo. Kaip supratome, pas tą pačią šeimą jie dažnai atvažiuoja, todėl ir šeimai turistai didelio susidomėjimo nebekelia.
Na, o patys terakotos kariai man labai patiko, ypač visa jų istorija. Taigi, ši molinė kariuomenė buvo pastatyta pirmajam Kinijos Imperatoriui Qin Shi Huang (Čin Ši Chuan), apie kelis šimtus metų prieš Kristų. Tiesa, statybos buvo pradėtos, kai imperatoriui tebuvo 13 metų. Buvo tikima, kad terakotos kariuomenė apsaugos imperatoriaus kapavietę po jo mirties. Neįtikėtina, kad prieš daugiau nei 2000 metų žemėje palaidoti 8000 tuščiavidurių molinių karių ir dar keli šimtai arklių, žirgų ir karietų, išsilaikė iki šių dienų.
Iš pradžių sunku patikėti, kad kariai savo išvaizda turėjo atitikti tikrąją kariuomenę, nes figūros yra itin didelio ūgio. Dauguma kinų realybėje yra už juos žemesni, bet reikėtų nepamiršti, kad visa tai buvo Kinijos Šiaurėje, kur žmonės aukštesni. Be to, kariuomenės didžiąją dalį sudarė mongolai. Visų 8000 karių veidai turėjo būti skirtingi. Nesunku suprasti, kad skulptoriai, dirbę šiose statybose, tikrai neturėjo galimybės nulipdyti visų kariuomenėje buvusių karių, todėl šiek tiek kopijavo ir savo dirbančius kaimynus...
Terakotos kariai yra eksponuojami būtent ten, kur juos atrado vienas dėdė. Iš jo Kinijos vyriausybė gan greitai atėmė žemes (manau, kad jam tai turėjo būti bent kažkiek kompensuota) ir ten pastatė didelius angarus.
Na, o pačiame Terakotos karių muziejuje galima patyti tą juos atradusį ūkininką, nusipirkti tikrų ir netikrų jade papuošalų (berods lietuviškai jade yra žadeitas), nusifotografuoti šalia karių kopijų, pažiūrėti tokį neaiškų filmą apie nelabai aišku ką, nusipirkti miniatiūrines karių statulėles ir dar daug visokių siuvenyrų.
Anaiptol ne visos kapavietės yra atkastos, o kai kurios jau pradėtos vėl užkasinėti, todėl, kad mokslininkai niekaip nesugalvoja, kaip geriausia apsaugoti šį UNESCO saugomą paveldą nuo išorinių veiksnių. Kadangi kapavietės buvo nuniokotos tyčinio gaisro praėjus vos keliems metams po imperatoriaus mirties, todėl buvo atrasta tik viena vienintelė skulptūra, kurios nereikėjo restauruoti. Visos kitos, kokias dabar matome ekspozicijose, buvo suklijuotos iš mažiausių dalelyčių. Kita problema – originalios skulptūros buvo padengtos spalvotu laku, tačiau jas iškasus, spalva išbluko itin greitai, todėl mokslininkai neskuba atkasti visų figūrų.
Muziejaus viduje už milžiniškas kainas galima įsigyti karių figūrėlių, darytų iš tos pačios tikrosios terakotos. Lauke figūrėlių kainos svyruoja nuo 10Y iki 40Y (5-20LT).
Einant autobuso link pro tą neįsivaizduojamą gausybę prekeivių, susigundžiau stabtelėti prie vieno iš dešimčių apyrankių stendų. Ten kaip tyčia turėjo mano mėgstamiausio akmens Onyx‘o apyrankę, kuriai kinietiškai derėdamasi kainą numušiau penkis kartus, bet reikėjo rizikuoti – pradėjau rimtai nueidinėti, bet jie mane pasišaukė atgal. Išmokau derėtis!
Vakarienei gidė pasiūlė eiti į koldūnų banketą. Ėjome ne visi, bet tie, kas nuėjom, nepasigailėjom. Ypač todėl, kad kiti vakarieniavo Pizza Hut. O mums maistas kainavo 100Y (50Lt) kiekvienam, bet tai buvo geriausia vakarienė Kinijoje. Iš pradžių prisivalgėm vien tik užkandžių – o po to vienus po kitų nešė įvairiausius koldūnus. Antyčių formos – su antiena, graikiškų riešutų formos – su graikiškais riešutais ir t.t...
Pabaigoje buvo patiekta miniatiūrinių koldūniukų sriuba, ir priklausomai nuo to, kiek kuriam teko koldūniukų, tokia sėkmė lydės kitais metais.
No comments:
Post a Comment