Vietnamas - 4 - Hué

Trečiadienis

Įėjimas į Citadelę

Ankstų rytą traukinyje saulutę sutikome su vietnamietiška muzika.

Gatvėje pardavinėjami krabai (tikriausiai...)

Tik išlipę iš traukinio Hué ir stengdamiesi neleisti užsimegsti menkiausiam akių kontaktui su savo paslaugas siūlančiais viešbučių darbuotojais ir taksistais, šiaip ne taip susiradome bilietų kasą.

Vištos

Norėjome nusipirkti bilietą iš Hué į Hoi An. Tuomet prie mūsų priėjo kažkoks vyras ir mums viską labai ramiai paaiškino – kad traukinys važiuos tris valandas iki Danang miestelio, nuo jo reikės imti taksi iki Hoi An, ir kiek visa tai kainuos. Tuomet jis dar pridūrė, kad galima važiuoti autobusu, kuris mus nuvežtų tiesiai į Hoi An, ir kuriuo kelionė kainuotų daug pigiau...

Jau nebeatsimenu, kiek tiksliai mes už tą kelionę mokėjom, bet tai buvo vos keli doleriai. Taigi, nusprendėme važiuoti autobusu, nes taip ir greičiau, ir pigiau, ir patogiau. Kaip galėjote ir nuspėti, tas pats žmogus, kuris mums viską aiškino, tuos autobuso bilietus ir pardavė. Paprašė susisiekti su juo, kai susirasime viešbutį, kad kitą rytą autobusas mus paimtų tiesiai iš ten.

Perfume river

Padedami Lonely Planet gido (šito - Vietnam (Country Guide) ) patraukėme pigių viešbučių kvartalo link. Kadangi buvo pakeliui, nuėjome prie garsiosios „Perfume River“. Tiesą pasakius, prie pat jos ir nepriėjau, nes kvapas sklido labai stipriai ne „perfume“... Kažkodėl praėjo bet koks noras imti laivelį su gidu po tą upę.

Tiltas į citadelę

Gal ir blogai padarėm, kad neplaukiojom, bet tai būtų atėmę dvi – tris valandas, o iš aprašymo žinojom, kad kruizo metu tiesiog parodoma – va ten tokio imperatoriaus kapas, o ten kito.


Todėl apsigyvenę pirmame pasitaikiusiame viešbutyje "Volga" (gan geras kambarys be pusryčių vienam žmogui - 4USD), ieškojome, kur pavalgyti. Kadangi neradome jokio padoresnio vietinio restoranėlio, nuėjome į gan prabangų japonų restoraną. Na, mums gal ten nieko ir prabangaus, bet vietiniai ten neina – net kainos surašytos tik JAV doleriais.

Žuvyčių parduotuvė gatvėje

Skaniai pavalgę patraukėm Citadelės link – vieno iš žymiausių statinių visame Vietname. Citadelėje kadaise, bet, tiesą pasakius, ne taip jau ir seniai, prieš mažiau nei porą šimtų metų, gyveno imperatoriai iš Nguyen dinastijos.

Citadelės viduje

Citadelėje taip pat yra aukščiausias Vietname vėliavos bokštas, kuris buvo griautas ir atstatinėtas kelis kartus ypač antro pasaulinio karo metais.

Netoli nuo vėliavos yra devyni kanonai (patrankos) – keturi vienoje pusėje simbolizuoja keturis metų laikus, o penki kitoje – penkis gamtos elementus.


Manau, kad mus labiausiai sudomino paslaptingasis Purpurinis Uždraustasis Miestas, esantis citadelės viduje. Ar mes jį matėm?

Azijos šventyklų ornametuose dažani pasitaiko į svastikas panašūs elementai, kuriuos vakarietiškos akys greitai pamato... Tiesa, jos čia atsirado gerokai anksčiau, nei Vokietijoje, todėl ir prasmė kita.

Na, hm, pagal žemėlapį nusprendėme, kad uždraustasis miestas turėjo būti kažkur tarp ant žemės valgiusių darbininkų, kažkokios foto parodos ir fenikso skulptūros, vienu žodžiu ten, kur žolės daug, ir...

Vienas iš pastatų citadelės viduje

Nematėm mes ten jokio uždraustojo miesto, nes ten nieko nėra. Nesupratome, ką mes ten turėjome pamatyti, tiesą pasakius. Citadelės sienos iš išorės atrodo gan įspūdingai, bet citadelės viduje viskas dar tik restauruojama.

Porai minučių viena nuklydau link kažkokio pastato. Tokiomis akimirkomis, nemoku tiksliai paaiškinti, bet tas istorijos ir senovės pojūtis man sukelia virpėjimą kažkur pilve, kažkokią keistą nuojautą, ir atrodo, kad aš matau tuos imperatorius, kurie čia kadaise gyveno...


Tiesa, visiškai netikėtai Citadelėje sutikome vieną mano kursioką italą ir jo draugus, kurie keliavo po Vietnamą atvirkštiniu maršrutu, iš apačios į viršų (mes keliavome iš viršaus į apačią). Kadangi draugė J itališkai kalba laisvai, tai mes su V ir tokiu italus lydėjusiu vokiečiu bandėm iš principo kalbėtis vokiškai, kad jie nesuprastų mūsų, kaip kad mes nesupratom jų.


Deja, gan greitai perėjom prie anglų kalbos. Italai mums papasakojo, kad vietiniai juos motoroleriais nuvežė tiesiai prie imperatorių kapų/mauzoliejų, kuriuos jie apžiūrėjo iš vidaus. Sakė, kad labai gražu ten...


Deja, laiko mes jau nebeturėjome. Iš Citadelės išsiunčiau atvirutę namo (jei tėvai skaito, labai įdomu, ar jie jau ją gavo, ar aš dabar ėmiau ir sugadinau visą siurprizą).

Akivaizdžiai, žvejyba tame prūde šalia citadelės yra gan populiarus vietinių laiko leidimo būdas.

Kita vertus, man jau aiškiau, iš ko buvo padaryti mūsų sušiai japonų restorane...


Vienu žodžiu, Hué mes nieko ypatingo be citadelės nepamatėm, normalios vietos vakarienei neradom, todėl vėl valgėme japonų restoranėlyje, o saulei nusileidus, likusią vakaro dalį bandėme apsipirkti, bet ten niekas nenori derėtis, o iš tiesų tai nelabai yra ir ką pirkti...


Rūbų stilius arba toks, koks Kauno Urmo Bazėje, arba toks, kokį mūsų mamos mėgo prieš daugiau nei dvidešimt metų.


Tiesa, dar reiktų paminėti, kad dauguma rūbų turi D&G, Prada, Gucci ir itin nevykusius Lacoste logotipus. Aš nusipirkau sau šortus, bet ir tie, kaip vėliau pastebėjau, turi užrašą „Gap“ ant kišenėlių.


Nesupratau, ko į tą Hué važiuot. Vienintelis pateisinimas – dėl tų kapų, kurių mes nematėme, ir Citadelės.

Tikrasis Hue

Bet ar verta važiuoti tokius atstumus vien dėl to?... Galiausiai mano atsakymas yra - verta, jei matote daugiau, negu matėme mes...

Vakare mums grįžus į viešbutį jis jau buvo užrakintas. Gerai, kad vietinė įsileido mus. Tuomet mes paprašėme pasinaudoti internetu, o ji mums padavė tokį angliškai pakeverzotą lapelį su tekstu "Prašau duokite man savo pasus. Aš turiu apie jus pranešti policijai. Vėliau atiduosiu". Nesupratę, kodėl jai reikia dėl interneto mūsų pasų, mes nusprendėme nebesinaudoto internetu, o tiesiog nuėjome į kambarį. Tada ji mus atsivijo, toliau prašydama pasų. Mano draugai ir toliau aiškino, kad internetu nesinaudos, o aš bandžiau suprasti, kam ji mus nori policijai įduot. Pasų duomenis buvo nusirašiusi mus jau anksčiau apgyvendinusi moteriškė, bet akivaizdžiai, ne visus... O mes būdami labai atsargūs niekur nepalikinėjome pasų ir visą tą laiką, kai buvo suvedinėjami duomenys, akylai stebėdavom. Tai kai galų gale kalbėdamiesi visom įmanomom kalbom po gerų 15 minučių išsiaiškinom, ko ji nori, davėm pasus, o po to dar pasinaudojom internetu, manau, kad ji buvo labai stipriai išvesta iš kantrybės, ypač dėl to, kad jau buvo naktis...

Tą vakarą nuėjus miegoti mąsčiau, ar tikrai mus kitą dieną nuo viešbučio paims tas autobusas, ir kaip mes laiką praleisime Hoi An.