Trečią dieną turėjome keltis labai anksti – paprašėme, kad mus prižadintų viešbučio darbuotoja, bet ji arba pamiršo, arba mūsų nesuprato, nes 4:30 į duris pasibeldė ne ji, o mūsų vairuotojas. Šiaip ne taip išsivertę iš lovų per neįtikėtiną šaltį važiavome į Ankorą. Kodėl mūsų niekas neperspėjo, kad naktį ten gali būti šitaip šalta? Aš pirmą kartą gyvenime kalenau dantimis. Taip, buvo Gruodis, bet turint omenyje, kaip karšta ten būdavo dienos metu, naktį tokio šalčio mes tikrai nesitikėjome.
Na ir ką, prieš patekant saulei atsidūrėme prie didingojo Ankorvato, kur jau budėjo minia vaikų, siūlančių suvenyrus, ir saujelė vietinių, pardavinėjančių kavą ir nuomojančių plastmasines kėdes.
Laukėme stebuklo. Nesulaukėme.
Draugai man buvo pasakoję, kokia fantastika yra pamatyti saulėtekį iš Ankorvato. Na, arba mums smarkiai nepasisekė, arba ne iš tos pusės žiūrėjome... Saulėtekis buvo ne tik kad neypatingas, bet dar ir velniškai nuobodus. Ir tos kelios gražios nuotraukos man išėjo tik todėl, kad gerokai pažaidžiau su fotoaparato mechaniniais nustatymais, o ne dėl to, kad tai taip ir atrodė. Nuoširdžiai nusivylėme, nes dėl to taip anksti keltis verta nebuvo. Tačiau pats Ankorvatas... na, sunku apsakyti, kokio jis dydžio. Kai aplinkui vien tik laukai, miškai ir baseinai, sunku prilyginti kažkam šiuolaikiniam, norėjau pamatuoti akropoliais, bet neįsivaizduoju, keliolika jų ten tilptų.
Saulėtekį galima pamatyti ir iš oro baliono
Aplink Ankorvatą vaikščiojo keli pavargę šunys
Ankorvatą apžiūrinėjome geras kelias valandas. Neišsimiegoję, sušalę, nusivylę, alkani ir su visomis šventyklomis belendančiomis per gerklę, norėjome grįžti į miestą. Vairuotojas primygtinai prašė mus apžiūrėti dar vieną šventyklą – tą, kurioje buvo filmuota „Lara Kroft: kapų plėšikė“. Taipogi labai verta pamatyti. Kažkoks vietinis mane beeinančią koridoriais užkalbino, pasiūlė kažką įdomaus parodyti – galvoju, kodėl gi ne. Net į galvą neatėjo, kad jis po to už tai tikėsis pinigų, bet, žinoma, davėme kažkiek...
Dauguma turistų nusigauna iki Ankorvato su tuktukais
Begaliniai koridoriai
Čia kadaise buvo biblioteka
O čia kadaise lakstė Angelina Jolie
Ir šitas mažas vaikas sugebėjo pasakyti "one dollar"
Važiuodami atgal į miestą aplankėme turgų. Buvo neįprasta matyti po nešvariais stiklais parduodamą auksą visai šalią daržovių ir buities reikmenų. Paprašėme, kad mus nuvežtų į kokią nors suvenyrų parduotuvėlę. Mus sustabdė prie tipiškos užsieniečiams skirtos parduotuvės. Kažkodėl įsivaizduoju, kad panašiai atrodė ir dolerinės parduotuvės okupacijos metais – tuščios, brangios ir nuo vietiniams skirtų parduotuvių besiskiriančios kaip diena ir naktis. Nieko ten nepirkome, nes mums nereikėjo nei rūbų, nei brangakmenių... Po to užsukome į amatų mokyklą, kur važiuoti buvo tikrai verta. Ten yra šilko fabrikėlis, kurį mums aprodė vietinis gidas. Jis taip pat paaiškino, kad į amatų mokyklas kaip ši dažniausiai siunčiami našlaičiai, ir kad konkurencija gan didelė. Na o ten jau galima buvo prisirinkti įvairiausių suvenyrų – indų, statulėlių, kavos, arbatos, prieskonių, šalikėlių...
Turguje
Amatų mokyklos parduotuvėje
Priešais mus nemažą kelio dalį važiavo šeima - ir mergytė visaip bandė mums pamojuot :)
Vairuotojas mus nuvežė į kitą naminę kavinukę atokiau nuo miesto centro. Ir vėl valgėme kokį tai gyvūną Amok padaže, kurio esmė yra citrinžolė ir kokosų pienas, ir vėl gėrėme vaisinius kokteilius, ir vėl eksperimentavome su mums visiškai nepažįstamais patiekalais. Juokavau, kad jei kada gyvenime būsiu nepadoriai turtinga, samdysiuos virėją iš Kambodžos.
Saulėlydis iš tuktuko buvo gražesnis už saulėtekį Ankorvate :)
Trečios dienos vakare atsisveikinome su savo tuktuko vairuotoju visam laikui – palinkėjome sėkmės jam ir jo šeimai ir kartu nusifotografavome. Nekantriai laukėme kitos dienos, kurios metu turėjome važiuoti į žymųjį Kuleno kalną.
No comments:
Post a Comment