Kinija - 14 - Vis dar Guangzhou

Lapkričio 29d. Guangzhou (kai kurios nuotraukos darytos Yixing fotoaparatu)

Po ilgo ilgo miego ir fantastiško dušo išvažiavome į ypatingą restoraną valgyti pusryčių. Mano draugas Yixing pasakojo, kad tokius pusryčius renkasi valgyti tik senyvo amžiaus žmonės, ir tai dažniausiai daro labai anksti ryte, bet šiais laikais tą maistą galima valgyti ir pietums (nes jaunimas mėgsta pamiegoti).

Yixing pildo užsakymą

Dim Sum (tariamas dim sam) – toks yra kantonietiškų pusryčių pavadinimas, pažodžiui reiškiantis dalelė širdies – sudaro daug įvairiausių rūšių garuose virtų koldūniukų, bandelės su kiauliena, taip pat virtos vištos pėdos, košė, apkeptas tofu, saldumynai. Tačiau dim sum daugeliui sukelia būtent tų miniatiūrinių koldūniukų asociaciją, nes tai ir yra pagrindinis dim sum patiekalas.

Dim Sum pusryčiai

Dažniausiai patiekiama po tris arba keturis vienos rūšies koldūniukus tame pačiame mediniame indelyje, kuriame jie buvo išvirti. Koldūnai būna su įvairiausiais įdarais – mėsos, jūros gėrybių, daržovių, tačiau valgant sunku suprasti, kas ten iš tiesų įdėta. Kad būtų skaniau, koldūnai mirkomi į padažus – aštrius arba majonezo. Kadangi tešla gaminama iš ryžių miltų, šiuos koldūnus labai sunku pagaminti.

Vištos kojytės

Nepaisant to, kad reikia ypatingų įgūdžių šio patiekalo gaminimui, kaip vėliau patyriau, jų galima gauti Kinijos pietuose, Hong Konge, Malaizijoje, Singapūre, Brunėjuje... Išragavau visų patiekalų – net ir vištos kojos buvo skanios. Nuoširdžiai pasakysiu, dim sum koldūnai man yra pats skaniausias Azijos patiekalas, o gal ir ne tik Azijos...

Saldumynas su kažkuo panašiu į gogel-mogel viduje

Po pusryčių Yixing aprodė savo universitetą ir bendrabučius. Guangzhou universitetas man pasirodė neįtikėtinai didelis ir šiuolaikiškas, tačiau bendrabučiuose gyvenama susispaudus keturiese mažame kambarėlyje.

Prie Guangzhou universiteto mes vaizdavome hieroglifus :) Pro mašinos langus: vis pravažiuodavom įvairias Pagodas Štai tokiuose namuose gyvena žmonės

Aplankėme Kantono provincijos liaudies meno muziejų, kuriame buvo gausu visokiausių tradicinio meno eksponatų – siuvinių, molio dirbinių, skulptūrų, stiklo piešinių, plytų, medžio, kaulo raižinių.

Tokiais grožiais išpuošti stogai ir sienos muziejuje iš lauko pusės Yixing sakė, kad muziejus stengiasi išsaugoti tradicines dirbinių spalvas Mano gidas :)) Ir, kaip jau Kinijoje įprasta - visur raudonieji žibintai Tokiais plytų raižiniais puošti fasadai stebina archeologus, nes nukritus menkiausiai dalelei, niekas nesugeba jos priklijuoti atgal - vis dar neatrastas senovėje naudotas mišinys, kuris šimtmečius tvirtai laikė šiuos raižinius Kitas įprastas kinų kultūros simbolis - du liūtai prie vartų (arba durų) Durų dievas Sakoma, kad pirmą kartą istorijoje durų dievai ant sienų buvo nutapyti VIIa po Kr. kinų imperatoriaus nurodymu. Jis esą bijojęs goblinų ir vaiduoklių, ir šie sargai neva juos nuviję nuo durų; istorija apskriejo kaimyninius kaimus ir todėl durų dievų tradicija tęsiama lig šiolei Nenusakomo grožio kaulų raižiniai O štai tokį galima ir įsigyti (už maždaug 2650LTL) Kinų filosofijos raižiniai ant durų (šie paukščiai simbolizuoja šeimos lizdą) Įspūdingas ragų raižinys - įprastai daromas iš buivolo, ožkos arba antilopės rago. Dažniausiai raižomos krevetės, žuvys ir kriauklelės, nes dėl blizgančio rago paviršiaus ir griežtų formų jos atrodo įspūdingiausiai Plytos raižinys, naudojamas namų dekoracijoms, dažniausiai vaizduojantis tam tikrus personažus, gėles, paukščius ir kitokius gyvūnus Nepanašūs į kinus, ar ne? Pasirodo, kad šie razinų pardavėjai yra iš Kinijos šiaurės (dažniausiai musulmonai)

Pietavome pusiau vakarietiškame restorane. Jautienos kepsnio skonis priminė namus... Ir aš jo tiek daug suvalgiau (na, mažiau, nei kinai, bet jie LABAI daug valgo), kad po to buvo šiek tiek bloga, ir nežinojau, ar dėl to, kad tai nebuvo geras maistas, ar dėl to, kad aš jo daug suvalgiau. Todėl vakarienės tą dieną man jau nebeprireikė. Juokiausi – norėdami patekti į restoraną valandą turėjome laukti eilėje. O aš anksčiau ir nesuprasdavau, kam gi gali reikėti rezervuoti staliuką restorane. Pasirodo kinams tai – kasdienybė...

Už tai prieš vakarienę nuėjome į karaokę – man tai buvo pirmas kartas. Ėjome kartu su Yixing, jo mergina ir tėčiu, tai labai smagu, kai mums visiems pažįstamos absoliučiai skirtingos dainos ir nereikia pjautis dėl mikrofono. Nepaminėjau, kad Azijoje karaokės vietose reikia nuomotis atskirą kambarį. Europoje karaokės barai dažniausiai neturi atskirų patalpų. Matyt, žinodami, kiek daug norinčių dainuoti yra iš tiesų negalintys dainuoti, Azijoje buvo nuspręsta nekankinti žiūrovų ir neversti jų klausytis.. o jei rimtai, galbūt tokia tvarka nusistovėjusi dar ir dėl to, kad azijatai šiaip drovūs ir prieš svetimus žmones tiesiog nedainuos.

Traukiu kažkokią liūdną dainą Itin neskani arbata - vienintelis man tikrai nepatikęs patiekalas pietų Kinijoje Vakarienė, kurios man nelabai teko valgyti

Tiesa – visą dieną, kai tik buvo įmanoma, gėrėm kokosų sultis. Tai toks gėrimas, gaunamas spaudžiant kokoso minkštimą (ne tos sultys, kurios jau būna viduje kokoso!). Pirmą kartą jo teko ragauti dar kai buvau šešerių metų. Su tėvais lankėmės kinietiško maisto restorane Sichuan. Tas sultis ten gėriau kiekvieną kartą ir iki tol, kol restoranas jų nebeturėjo... Ir kai pamačiau lygiai tokį patį gėrimą juodoje pakuotėje pas Yixing namuose sukrautą dėžėmis viena ant kitos, net išsižiojau. Nesitikėjau, kad atsiminsiu, kad jis atrodys visiškai taip pat, ir kad lygiai taip pat man patiks. Tiesa, kai bandžiau išsigooglinti pakuotės paveiksliuką, norėdama jums parodyti, atradau, kad yra keli brand‘ai kokosų sulčių Kinijoje, ir visų jų pakuotės juodos spalvos, todėl gal ir ne tas sultis gėriau prieš keturiolika metų. Gaila, tačiau už Kinijos ribų kokosų sulčių gauti nepavyko.

Kokosų sultys, mm :)

Kitą kartą apie tai, kaip pavėlavau į traukinį... Šį kartą neprisižadėsiu rašyti daug įrašų nuo kažkurios tai dienos, nes pastebėjau, kuo daugiau žadu, tuo mažiau rašau. Todėl be jokių prižadėtų datų tiesiog imsiu ir rašysiu. Beje, šiuo metu blogą pildau būdama Anglijoje, ir artimiausi įrašai bus taip pat iš ten. Ko gero, artimiausi dviejų metų įrašai.. bet apie tai - kadanors kitą kartą...