Prancūzija - Lion's Stovykla

Kelių draugų prašymu, įdėsiu Lion's Klubo stovyklos, vykusios Annecy miestelyje, Prancūzijoje, aprašymą. Pabaigoje pridėsiu video su nuotraukomis ir komentarais.

Vos tik nusileidus mūsų lėktuvui Ženevoje, supratome, jog esame laukiamos. Mus pasitikęs Jean-Pierre Tochon visą kelią mus kalbino ir bandė priversti šnekėtis prancūziškai – ir jam pavyko. Patį pirmąjį vakarą susitikome visus čia atvykusius moksleivius ir studentus ir juos turėjusias apgyvendinti šeimas.

Mane apgyvendino Hiron šeima. Jau pirmą vakarą jų gausiai šeimai (šiaip jie turi keturis vaikus, bet viena dukra kartu nebegyvena) išdalinau visus atsivežtus siuvenyrus, kurie sudarė bent ketvirtadalį mano lagamino. Labiausiai jiems patiko kumpis, sūris ir lietuviškas šokoladas, nes kaip didelei šeimai, nuvežiau 2,5kg sveriantį „Didįjį šokoladą“. Medinukai ir linas jiems taip pat puikiai tiko. Kitą dieną po mažyčio turo po Annecy, šeimos tėvas ir dukra mane išsivedė pasivaikščioti į kalnus. Tikrai nesitikėjau, kad „pasivaikščiojimas“ iš tiesų reiškė lipimą į beveik dviejų kilometrų aukščio kalną. Kadangi gyvenime niekuomet nebuvau to dariusi, buvo šioks toks šokas, nes nebuvau pratusi prie tokio aukščio ir šiek tiek svaigo galva – bet užlipus į tą kalną, tikrai supratau, kad lipti buvo verta. Tiesa, jeigu būtų buvęs įmanomas pakilimas funikulieriumi, dabar mieliau rinkčiausi jį.

Antrą dieną su šeima manęs laukė dar vienas šokas, kurį galbūt būtų galima pavadinti kultūriniu. Matote, aš papuoliau į ypač religingą šeimą. Sakydama „ypač“, turiu omenyje šventųjų iškarpomis apkabinėtą butą, bibliją pagrindinio kambario centre, kalendorių tualete, pilnai aprašinėtą šventųjų vardais, ir kitus mane stipriai nustebinusius dalykus. Todėl gal ir nieko keisto, kad sekmadienį mane nuvedė į bažnyčią, o per pietus už stalo davė perskaityti kažkokią maldą. Nelabai supratau, bet už tai gražiai perskaičiau...

Tiesą pasakius, iš šeimos tikėjausi šiek tiek daugiau, nei iš tiesų gavau. Nuolat girdėdavau, kaip kitus užsieniečius šeimos nusivežė į Ženevą, Dovilės šeima jai aprodė Turiną, o aš jiems galėdavau papasakoti apie tai, kaip visą dieną praleidau viena, arba apie tai, kaip mane nusivedė į bažnyčią ar kaip važinėjausi riedučiais. Tiesa, buvome nuvažiavę į Lyon‘ą, nes šeimos dukra ten turėjo reikalų – bet ir tai, vėliau į Lyon‘ą važiavau kartu su visais užsieniečiais pagrindinės stovyklos metu. Negaliu sakyti, kad visai nieko su šeima nedariau – kartą buvome restorane. Bet iš tiesų pamačiau tą kitą prancūzišką gyvenimą, tą, kuris nepatenka į turistinius bukletėlius ar atvirutes: be didelės romantikos ir be gurmaniškų patiekalų. Žinau, kad ne man vienai kliuvo šeima, kuri sutiko paimti kažką „pernakvojimui“ ir per daug su mumis neužsiminėjo, nes kartais mieste susitikdavau su kitais užsieniečiais, kurie kasdien mindavo tas pačias Annecy gatveles.

Po tos savaitės šeimoje su nekantrumu laukiau, kol prasidės stovykla ir visi smagumai. Pirmą dieną buvome Vienoje – ne, ne Austrijos, o Prancūzijos Vienoje. Tą dieną net ir juodai mus sušlapinęs lietus nesugadino nuotaikos, nes vakare penkias valandas praleidome džiazo festivalyje. Tikrai nesitikėjau, kad gyvenime teks gyvai išgirsti garsiąją Stacey Kent. Antrą dieną buvome Saint Etienne, vėliau - technologijų muziejuje, ypač įdomu buvo pamatyti visas keistąsias senoviškų dviračių versijas ir šilkaverpių darbą, o vakare mums buvo surengtas trumpas, bet labai smagus mini roko koncertėlis, kurio pabaigoje dar ir man teko padainuoti. Stovyklos metu matėme net dvejus iš tiesų įspūdingus fejerverkus – liepos 13 ir 14 dienos proga.

Kitas dienas toliau sekė „varginantys“ priėmimai merijose, vynas, sūris ir desertai du kartus dienoje ir kitos prancūziško gyvenimo smulkmenos... :D Mane šis faktas dar ir dabar stebina. Pirma - kaip prancūzai ir prancūzės sugeba išlaikyti pakankamai geras kūno formas, nuolat maitindamiesi tokiu maistu? Antra – nejaugi tai tiek įaugę į jų kraują ir kultūrą, kad jie tą vyną, sūrį ir desertus netgi užsitempė į kalną, kad padarytų mums pikniką Chamonix, netoli Mont Blanc‘o? Iš tiesų tos dvi savaitės buvo stačiai nepakartojamos. Net nežinau, kas man padarė didžiausią įspūdį. Galbūt Vaison la Romaine miestelis, kuriame vaikštant po Romos Imperijos laikų pastatų griuvėsius kūnu nubėga šiurpuliukai pagalvojus, kaip prieš 2000 metų čia kažkas vaikščiojo prieš tave. O galbūt keturios dienos praleistos Crest miestelyje, kuriame vėl gyvenome šeimose, ir šį kartą mano šeima – Brochier – buvo daug svetingesnė ir malonesnė. Ten kasdien po pilnos ekskursijų dienos turėdavom bendras vakarienes pilnas.. džiaugsmo. Iš tiesų, kitaip ir nemokėčiau apibūdint.

Paskutinį vakarą Crest‘e visi ėjome pristatyti savo šalių. Dauguma Europiečių apie savo šalis pateikdavo tokius faktus kaip plotas, valiuta, gyventojų skaičius ar kalbėdavo apie pagrindines industrijas, kiti pasakojo apie tradicijas, taip pat buvo dainuota nemažai nacionalinių ar valstybinių himnų ir kitokių dainų. Dovilės ir mano pasirodymas buvo šiek tiek kitoks. Fone rodydamos filmuką „Neregėta Lietuva“, pradžioje papasakojome sutrumpintą Lietuvos istoriją, kadangi daugumai mūsų pateikti faktai niekados nebuvo girdėti, pavyzdžiui, kad 2009 metais mūsų šalies vardui 1000 metų, kad mūsų šalis egzistavo ir prieš 750 metų, kad lietuvių kalba pati seniausia Europoje ir yra panašiausia į sanskritą, kad mes ją išsaugojom net kai kelioms kartoms draudžiama ja kalbėti. Mes netgi pasiuntėme sąrašą su keliais lietuviškais žodžiais (šalia pagrindinių „labas“ ir „ačiū“ specialiai išrinkome visus juokingus ar sudėtingus ištarti, tokius kaip „Mikė Pūkuotukas“ ar „nebeprisikiškekopūsteliaudamas“ – o pastarąjį mums netgi pavyko išversti į prancūzų kalbą). O pabaigoje paklausėme, ką jie norėtų labiau išgirsti – dainą, kurią planavome dainuoti, ar himną. Aišku, kad atsakymas buvo „dainuokite abi“. Po himno, įtraukdamos visą publiką, dainavome sutartinę „Ožys“. Mums dainuojant pirmas sutartinių puses, jie visi traukė „ei tūta ei tūtela“. Visiems labai patiko. Lietuvą reklamavę buvom ir anksčiau, kai pas Charrier muzikos vakare man dainuojant lietuvių liaudies dainą „Turėjo liepa“, Dovilė mokė savanorius lietuvių liaudies šokio. Na, mes jį pavadinome susipažinimo šokiu ir iš tiesų gal jis ir nebuvo itin panašus į lietuvių liaudies šokį, bet visiems tiko; taip pat man teko padainuot Edith Piaf – Milord. Paskutinį vakarą mes ir vėl dainavom, ir vėl pasakojom įdomius faktus, vaišinom šaltibarščiais, kuriems kefyrą pasidarėm iš tokio jogurto, kurį prancūzai vadina šviežiu sūriu... Prisiminus burokėlių pjaustymą, agurkų ir bulvių lupimą vienkartiniais peiliais, tai tikrai buvo ilgiausi mūsų gyvenime daryti šaltibarščiai. Už tai turime pripažinti, kad tų dviejų litrų neliko labai greitai. Mes su Dovile stengėmės dalyvauti visur, todėl mūsų visur ir buvo pilna – ir nuotraukose, ir renginiuose, ir manau, kad palikom teigiamą įspūdį prancūzų atmintyse.

Man vis dar sunkiai suvokiama, kaip žmonės gali būti tokie geri, nuoširdūs ir svetingi mums, kurių jie iš viso nepažįsta... Mūsų nepakartojamieji animateurs, mūsų amžiaus vietiniai savanoriai, mus visur lydėję, buvo itin draugiški ir „savi“. Pirmą kartą gyvenime sutikau tiek daug žmonių, žinojusių apie Lietuvą ir Kauną (o ne Vilnių). Ir kad ir kur būtumėm beėję ar bevažiavę, mus visur pasitikdavo kaip didžiausią stebuklą („Jie iš keturiolikos skirtingų šalių, ir visi kalba prancūziškai!”), aprodydavo smulkiausių miestelių žymiausius fabrikus (riešutų, sūrio, vyno, likerio...) ir apdalindavo siuvenyrais ir dovanėlėmis... Nors man jų žymusis Chartreux likeris, itin primenantis trejas devynerias nelabai patiko, už tai gavę po butelį Clairete de Die vyno (kuris iš tiesų Lietuvoj būtų pavadintas šampanu) apsidžiaugė kiekvienas. Ir taip pat manau, kad mes visi būtumėme norėję parvežti to vyno savo tėvams, bet lygiai taip pat visi supratom, kaip pavojinga ir sunku transportuoti butelius lėktuvu, todėl paskutinę naktį visi draugiškai tą vyną ir išgėrėm, keisdamiesi kontaktais, nuotraukomis ir palinkėjimais visomis įmanomomis kalbomis vieni kitiems visokiausiuose sąsiuvinukuose ir knygelėse. Net ir praėjus pusei metų įspūdžiai tokie ryškūs, lyg tai būtų buvę vakar. Vienas iš smagiausių stovyklos dalykų buvo susipažinimas su visais kitais prancūzakalbiais, nes su jais ryšius dar ir dabar palaikome. Mane Singapūre planavo aplankyti danė, deja, aš tuo metu buvau Kinijoje – lankiau kinus, su kuriais labai susidraugavau stovykloje.

Jaučiuosi labai dėkinga Kauno Lion‘s klubui už šią nuostabią galimybę paragauti Prancūzijos, susipažinti su gausybe protingų žmonių ir žymiai pagerinti savo prancūzų kalbos žinias, tai buvo tiesiog nepakartojama!

Pastaba: Jei norite žiūrėti video per visą ekraną, tuomet žiūrėkite pilna kokybe. Tai padaryti galima atsidarius šitą video youtube puslapyje ir pasirinkus watch in high quality.