Ko gero, pastebėjote, kad prieš tai buvęs įrašas rašytas kinų kalba. Na, tai buvo viena iš kinų kalbos paskaitų užduočių, o aš pasirinkau parašyti trumpą įrašą tema "Aš studijuoju kinų kalbą". Už poros savaičių reikės blogą pristatyti visai klasei.
O dabar pratęsiu pasakojimą apie paskutinį vakarą Pekine.
Kai atsidūrėme tame rajone, į kurį mus atvedė dvi paslaugios kinės, mus pribloškė žiauri tiesa. Kad ir ką ten gidė mums besakė, mūsų viešbutis anaiptol nebuvo miesto centre.
Kai mes pamatėme tuos žvilgančius pastatus, šiuolaikiškas parduotuves ir kavines... Na, nepasakyčiau, kad netekome žado, bet tai tikrai buvo visiškai kita, mums dar nematyta Pekino pusė. 
Įlindusios į siaurą naktinio turgaus gatvelę, įdėmiai apžiūrinėjome parduodamus skanumynus.
Štai taip pardavinėjama mėsa... 
...o šalia mėsos - skorpionai ir jūros arkliukai... 
...dar širdelės ir bala žino kokie vabalai
Štai aš būtinai norėjau rasti, kur kepa gyvates – bet man nepavyko. Todėl nusipirkau cukruje keptų kivių ir keletą skorpionų. Prieš kepimą jie dar judėjo...
Na, skonis tai kitoks negu mano jau ragauto maisto, bet šiaip gan riebiai jie tuos skorpionus kepa.
Su savo vakariene ;) 
Vakare grįžome į viešbutį, iš kurio turėjome važiuoti į traukinių stotį. Atėjo laikas palikti šiaurinę sostinę ir keliauti į Xi‘an. Na, traukinių stotis kaip stotis... Bet mano nuomone, Lietuvoje stotys atrodo tikrai prasčiau.
Atsiprašau už išskydusią nuotrauką - bet joje matote, kaip nelengva būnant Kinijoje pasitikrinti, kelintą valandą išvažiuoja jūsų traukinys ;) 
Labai nustebome pamačiusios maišeliuose pardavinėjamą keptą antį 
O kam naudojami šaldytuvai? Pliušinių žaisliukų ir skėčių pardavimui :)
Ir nepaisant to, kad jau buvome įpratę, kad į mus visi gatvėje žiūri, stotyje buvo kitaip. Stotyje visi metė daryti tai, ką tuo metu darė, ir tiesiog spoksojo į mus. Drąsesni priėję klausėsi gidės ir fotografavo savo mobiliaisiais telefonais. Bet sakau – VISI ten buvę žmonės atsisukę stebėjo kiekvieną mūsų žingsnį, judesį, gestą, žodį... Na, neitin jaukiai jautėmės.
Na, o traukinyje bilietai mums buvo nupirkti antros klasės – arba „hard sleeper“. Lovas savo turėjome, bet nuo pirmos klasės antroji skyrėsi tuo, kad toje pačioje erdvėje vietoje dviejų dviaukščių lovų buvo sutalpintos dvi triaukštės, kas reiškė, jog sedėti lovoje visiškai neįmanoma.
Štai ką turiu omenyje sakydama, kad į mus žiūrėjo VISI.
Taip pat mūsų kupe nebuvo nei durų, nei užuolaidų... Man tą naktį teko miegoti pirmame aukšte. Tai taip ir miegojom – įsikibę į savo turtus, viena akimi atmerkta. Žinojom, kad miūsų vagone budi sargai, bet jie miegojo dar daugiau, negu mes.
Tai tiek apie mūsų žygius Pekine. Kitą kartą papasakosiu apie nuotykius Xi’An.
No comments:
Post a Comment