Miriam Adventures: Kinija - 4 - Tiananmeno aikštė ir Uždraustasis miestas

Lapkričio 22d. Pekinas

Iš ryto su Donna išėjome pasidairyti po vietinį turgų.

Mus nustebino tai, kad daug kur vietoje durų kabo štai tokios klostės, laikančios šilumą pastato viduje

Na, nieko nesupratome, kas ten kur, todėl pusryčiams – ir vėl bandelės... Gerai, kad bent jau skanios.

Tuomet su Donna susitariau, kad kadangi ji turi ir video kamerą, su kuria galima ir fotografuoti, ir fotoaparatą, ji fotoaparatą duos man, ir aš jai prifotografuosiu... Tokiu būdu didesnę dalį kelionės fotografavau viską, ką norėjau, ir abi likome daugiau ar mažiau patenkintos ;)

Tiananmeno aikštėje

Po pusryčių visi išvažiavome į Tiananmeno aikštę. Turbūt esate girdėję apie 1989 birželį vykusias masines protestavusios inteligentijos žudynes. Kaip ir patys galite suprasti, mums gidė visų smulkmenų apie tai negalėjo pasakoti, bet internete gausu straipsnių apie studentų bado streikus, apie demokratijos deivės statulą, kurią jie pastatė aikštėje būtent tuo metu, kai į Pekiną dėl Gorbačiovo vizito buvo sugužėjusi bene viso pasaulio žiniasklaida, ir apie tai, kaip komunistai protestavusius tramdė tankais ir kulkomis.

Oficiali Kinijos statistika teigia, kad žuvusiųjų buvo lygiai 241, o sužeistųjų – apie 7000, tačiau Kinijos raudonasis kryžius teigia, kad žuvusiųjų skaičius tikrai viršijo 5000 ir dar apie 30000 buvo sužeisti.

Štai taip atrodo Kinijos žmonės

O štai šitaip kinai fotografuojasi

Kai kurie būna labai aršūs ;)

Kitas ikoniškas Tiananmeno aikštės vaizdas – tai Mao Dzedungo portretas, pakabintas tiesiai virš įėjimo į uždraustąjį miestą.

Mao

Vartai į Uždraustąjį Miestą

Tačiau mūsų dėmesį aikštėje patraukė minia žmonių, laukiančių eilėje...

Susidomėję paklausėme gidės, ko gi jie stovi toje eilėje, ir dar taip tvarkingai – nes šiaip tai kinų tautai visai nebūdinga. Pasirodo, kad jie visi laukia įėjimo į Mao mauzoliejų, kuriame yra užšaldyti jo palaikai. Kiekvieną dieną Mao palaikai yra atšildomi trims valandoms, ir per tas tris valandas kinai plūste plūsta jų apžiūrėti... Kodėl? Nes jie tikrai tiki, kad Mao kinų tautai padarė daug gero (= atnešė komunizmą). Beje, pats Mao Dzedungas norėjo būti kremuotas, ir netgi įsaką išleido, kad kremuoti turėtų būti visi Kinijos valdovai, bet ką gi, niekas jo norų nepaklausė.

Ingos žodžiais, Pekinas atrodo taip, kaip mes įsivaizduotumėme Maskvą, tik kad pastaroji neturėtų hieroglifų. Visiškai pritariu...

Aikštėje mums siūlė nusipirkti laikrodį su Mao. Dabar gailiuosi, kodėl nenusipirkau - būtų labai įdomus suvenyras...

Verta paminėti, kad visą tą laiką, kai buvome aikštėje, prie mūsų vis būriuodavosi žmonės. Australijos blondinės buvo nuolatos fotografuojamos, kinai labai įdėmiai gaudė kiekvieną mūsų gidės anglišką žodį ir tyrinėjo mus visus nuo galvos iki kojų.

Į mus spoksojo visi, nepriklausomai nuo amžiaus ar lyties...

Prie mūsų gidės prilipęs benamis

O man jau norėjosi tikėti, kad iš po Pekino olimpinių žaidynių jie turėtų būti įpratę prie turistų... Pasirodo, kad dar ne.

Kitas įdomesnis pastebėjimas – kadangi, kaip jau minėjau, kinai visur spjaudo savo skreplius, tai yra atitinkama skreplių valytojo „profesija“, žmonės vaikšto po aikštę su miniatiūriniais elektroniniais šveistukais ir valo kiekvieną spjaudalą.

Nelabai supratau, kas tiksliai vyko, bet policija liepė tai moteriai iškraustyti turimus daiktus

Taip pat matėme kažkur žygiavusių kareivių (o gal policininkų) būrelį

Taigi, šiaip ne taip prasigrūdę pro minią žmonių, įėjome į Uždraustąjį Miestą.

Uždraustąjame mieste

Gražus, bet nuobodus, nes man visai nerūpėjo, kuriame konkrečiai kambaryje imperatorius su imperatoriene ką ten darė – vis vien į tuos kambarius neįmanoma įeiti, o jei nori bent jau pažiūrėti į jį, tai vėlgi, reikia brautis alkūnėmis per minią žmonių.

Štai tiek žmonių stengiasi pažvelgti į pastatų vidų...

...ir štai ką pamato prasibrovę.

Iš po lakstymo po kinų sieną, mes visi buvome pavargę ir kiekvienas laiptelis žemyn ar aukštyn mums sukeldavo vis naują skausmą įvairiuose raumenyse, apie kurių egzistenciją iki tol iš viso nebuvome žinoję...

Uždraustasis Miestas yra tikrai labai didelis...

Todėl visi norėjome kuo mažiau vaikščioti. Po tų kelių varginančių valandų Uždraustąjame mieste teko išsiskirstyti ir visiems keliauti kas kur norim. Nesupraskite, prašau, manęs klaidingai - man Uždraustasis Miestas tikrai labai patiko, tačiau buvo per daug pasakojimo ir per daug vaikščiojimo.

Gidė mums pasakojo, kad pagal tradiciją, Imperatoriaus mėgstamiausių gyvūnų figūrėlės būdavo sustatomos ant stogų kraštų

Prisiklausę apie kažkokį labai seną, nuo Imperijos laikų išlikusį rajoną, kartu su Donna ir vienu australu labai norėjome ten nuvažiuoti.

Uždraustojo Miesto rūmų kambariuose buvo išsaugotų Imperatoriaus daiktų, kaip kad štai šie rūbai.

Šitaip atrodė imperatorių karieta

O čia - kvepalai ir kitokios smulkmenėlės iš dvidešimto amžiaus pradžios

Mums gidė siūlė organizuotą pasivažinėjimą trishaw, kuris būtų kainavęs 150Y (75Lt) žmogui. Mes nusprendėme, kad geriau pasivaikščiosime po tą rajoną pėsti, todėl pasiėmę taksi pavažiavome kelis kvartalus ir pamatėme, kad be trishaw tikrai neišsiversime.

Šiek tiek gamtos Uždraustąjame Mieste

Esmė tame, kad gidė mums sakė, jog nuo 150Y ji galėtų nusiderėti iki 120Y jei eitumėme su grupe, bet kai mes ten nuvažiavome, paaiškėjo, kad nuo 150Y iki 120Y jie kainą nuleidžia per pirmas dvi derybų minutes. Galiausiai išsiderėjome du trishaw su gide už 150Y mums visiems trims... Bet apie tai, ką mes pamatėme Hutonuose, į kokią šventyklą vėl pavėlavome įeiti ir kokius skanėstus valgėme paskutinę dieną Pekine – kitame įraše. Pažadu, kad kito įrašo taip ilgai laukti nereikės...