Pirmadienis.
Iš ryto suvalgėm tikros Vietnamietiškos Pho ryžių makaronų sriubos su vištiena arba jautiena ir visokiom žolelėm – stačiai fantastiški pusryčiai... Net Singapūre retai kada taip skaniai galima pavalgyti. Tiesa, mėsa buvo tokio skonio, lyg jau kažkas ją būtų sriuboj turėjęs ir prieš kelias dienas, nes buvo gerokai pervirta. Viešbutyje ilgai sprendę, kokį turistinį paketą pasirinkti kelionei į Ha Long Bay, galiausiai nusprendėme vykti ten vienai dienai. Tiesiai nuo viešbučio mus paėmė autobusiukas. Pirmas įspūdis buvo, kad ryte Hanojus atrodo absoliučiai kitaip, negu vakare. Tiesiogine tos frazės prasme, skiriasi kaip diena ir naktis… Tiesa, dieną Hanojuje dar daugiau motorolerių ir dar sunkiau pereiti per gatvę, bet čia taip nuolat. Visas miestas pilnas kopūstus, vaisius ir saldumynus nešiojančių moterėlių su tipiškom vietnamietiškom kepurėm.
Toliau važiuodami miesteliu matėme, kaip gatvėse žmonės valgo, plauna indus, kerpa ir plauna plaukus, skuta barzdą ir t.t.. Hanojus atrodo taip, lyg jis būtų buvęs pamirštas po šaltojo karo. O visgi sostinė... Atkreipiau dėmesį, kad daug kas važinėja su Hyundai. Ir būtent išvažiavus iš Hanojaus pamačiau daug senų mašinų. Vietnamietis Singapūre pasakojo, kad jiems uždedami labai didžiuliai mokesčiai mašinoms, už tai nelabai kas gali jas įpirkti, todėl didmiesčiuose matėme tik labai naujus automobilius.
Išvažiavę iš miesto grožėjomės sodriai-ryškiai-šviesiai žalia gamta, kalnais, apgaubusiais tas visas pravažiuojamas lūšneles. Daug kur namai statomi tokiu principu: į aukštį ir į ilgį. Netgi jeigu stovi tik vienas namas, greičiausiai jame bus langai, durys ir elementarus dekoras (pvz dažytos sienos) tik iš tų dviejų mažesnių namo pusių. Vietiniai, matyt, tikisi, kad kadanors atsiras kaimynas, kuris pasinaudos jo sienomis, tai kam jam dabar dažyt dar ir tas šonines... :D
Kelias į Ha Long Bay buvo netrumpas – gal trys valandos. Pakeliui sustojom keramikos dirbtuvėse, labai gundžiausi nusipirkti mini arbatos servizą, bet galvoju, kur aš jį kelionės metu dėsiu. Koks pasirinkimas ir kokia kokybė ten buvo...
O iš esmės visą kelią buvo į ką žiūrėti. Kai važiavome pro mokyklą, matyt, baigėsi pamokos, tai tokia masė vienodai apsirengusių vaikų ant dviračių absoliučiai užplūdo kelią ir pravažiuoti buvo nelengva. Kitas vaizdelis – vaikai, tie, kurie be dviračių, ėjo namo traukinio bėgiais. Pats kelias ramus nebuvo ne vien dėl to, kad nuolat važiavome pro gyvenvietes ir tokie dalykai kaip autobanai ar autostrados čia neegzistuoja ;) Vairavimo stilius čia irgi labai įdomus. Šiaip važiuoja gan lėtai, bet jau kai reikia lenkti, tai sukelia keleiviams stresą. Jei važiavimo greitis koks 50km/h, tai lenkia 60km/h ir tik "per Marytės plauką" prasilenkia su iš priekio atvažiuojančiais motociklais, automobiliais ar autobusais. Ir kaip jau minėjau anksčiau – nuolat pyyyypsina visiems...
Įsėdę į laivelį Ha Long Bay iš tokios indų porelės sužinojom, kad čia visi skirtingas kainas moka už tas pačias ekskursijas, nes visi (žmonės, viešbučiai, turistinės firmos) bando apmauti turistus Hanojuje. Tik traukinių stotyje neapgaus, nes kaina atspausdinta būna... Taigi, man Ha Long Bay patiko taip vidutiniškai. Gamta labai graži, bet mano kompanjonė sakė, kad Italijoj gražiau. Vanduo labai nešvarus Vietname, gal dėl to. Nuvedė mus į tokią olą su stalaktitais ir stalagmitais – nieko ypatingo, Čekijoj urvuose įdomiau.
O aprašyme kelionės tiek skambių pavadinimų buvo – „dogs island, fighting cocks island, etc etc etc“. Pasirodo „fighting cocks island“ yra tokios dvi iš vandens išlindusios uolos, kurias mums parodė pro langą praplaukiant, kai valgėm pietus. Pietums mus pasodino šalia tokios pagyvenusių vokiečių porelės, tai buvo proga vokiškai pabandyt pašnekėt (reiktų man dar ir Vokietijoj pagyvent porą mėnesių, gal kalbą atsiminčiau). Dar turėjom laiko pasiplaukioti baidarėmis tarp tų salelių, o daugiau nieko ir nematėm, nors sugaišom visą dieną.
Man su drauge baidare praplaukus žvejų namelį ant vandens, sakau jai – „Įsivaizduoji, koks gyvenimas, nieko daugiau neveikia, tik žvejoja per dienų dienas...“ Mano kompanjonė nepatikėjo – „Gi negali būti, kad jie daugiau nieko neveikia, tik žvejoja“.
Ir tuomet aš prisiminiau tą labai seną šiek tiek filosofinį anekdotą apie verslininką ir negrą, po palme kokosus valgantį, kuriam verslininkas siūlė surinkti ir paduoti visus kokusus vien tik tam, kad po to galėtų nieko neveikti ir gulėti po palme... (Pastaba: man „negras“ yra labai normalus lietuvių kalbos žodis, ir jei jums jis skamba rasistiškai, tai čia jūsų bėdos :D ). Kiek yra žmonių, kurie dirba tam, kad kažkuriuo metu su šeima galėtų išvažiuoti kur nors toliau nuo namų tam, kad pažvejotų ar pagulėtų po palmėmis. Žinoma, užsiėmimai įgauna visai kitokią prasmę, kai juos darai iš noro ir iš reikalo, bet mano mintį supratot, tikiuosi.
Vakare vėl norėjom išeiti pasivaikščioti po Hanojų. Vienuoliktą valandą sumąstėm ieškoti maisto. Viešbutyje jau užsisakyti nebebuvo galima, tai teko eit į miestą. Gatvėje buvo itin plati maisto pasiūla – kažkokia keista, galbūt rūkyta/sūdyta žuvis. Ir taip visur. Vienoje vietoje matėme viščiuką.
Bet gatvių kvapas panaikino mums visą alkį...
No comments:
Post a Comment