Miriam Adventures: Kinija - 18 - Honkongas

Gruodžio 3, Hong Kong (Honkongas)

Išsiregistravusi iš savo svečių namų, Ingos padedama su visais lagaminais išvažiavau pas ją pasidėti daiktų. Papusryčiavom Hong Kong City University, o tuomet su jos itin mielos kambariokės pagalba susižinojau, kaip autobusu iš Honkongo nusigauti tiesiai iki Šendženo aerouosto.

Bilietas į terakotos karių muziejų

Traukinio bilietas iš Guangzhou į Shenzhen

Žinoma, kad skristi namo (t.y., į Singapūrą) iš Honkongo būtų buvę patogiau, nei iš Kinijos – bet iš Šendženo į Singapūrą skraido pigios avialinijos, todėl man labiau apsimokėjo nusipirkti dviejų kartų vizą ir grįžti į Kiniją, nei skristi iš Honkongo.

Taksi bilietas

Šanchajaus observatorijos bilietas (galima atsidaryti dideliu formatu)

Honkonge patekti iš vietos į vietą patogiausia metro, nes taksi vairuotojai nesupranta angliškai, be to, metro nebūna kamščių. Sakyčiau, kad Honkongo metro modernesnis, nei Singapūro, bet taip pat ir painesnis – supraskit, East Tsim Sha Tsui nėra tas pats, kas Tsim Sha Tsui East.

Šanchajaus muziejaus lankstinukas

Šanchajaus muziejaus planas

Taigi, paklaidžiojus metro ir gatvelėmis, suradus autobusų firmą ir nusipirkus bilietą, Honkonge buvo likusi dar viena užduotis – nusipirkti fotoaparatą. Kadangi prieš kelionę nebuvau planavusi pirkti fotoaparato, neturėjau pakankamai pinigų vienoje vietoje. Dalis pinigų buvo Singapūro kortelėje, kiti – lietuviškose, kurių šiaip jau neplanavau naudoti. Kad galėčiau atsiskaityti vienoje vietoje, man reikėjo iš visų tų kortelių išsitraukti kuo daugiau pinigų... Tačiau pvz Singapūro bankas turi limitą, kiek leidžia per vieną dieną pinigų pasiimti. Fotoaparatas, žinoma, brangesnis už dienos limitą. Galiausiai pinigų problema buvo išspręsta be didesnių sunkumų. Sunkiau buvo rasti fotoaparatą.

Draudimo kompanijos reklama - kinų šeimos modelis... labai rekomenduoju pažiūrėti pilnu dydžiu, ypač kreipiant dėmesį į jų veidus ir mergaitės plaštakas...

Intrepid rekomenduojamas Šanchajaus maršrutas

Dieną prieš jau buvau išsiaiškinusi, kad kainos įvairiose parduotuvėse labai smarkiai svyruoja. Natūraliai norėtųsi mokėti mažiausią įmanomą kainą ir nesukti sau galvos, ar ne? Deja deja, siūlantys neįtikėtinai mažas kainas dažniausiai neturi žalio supratimo apie tą daiktą, kurio jūs norite, nes jie paprasčiausiai jo iš viso net neturi! Geriausia tokiais atvejais yra nueiti į kelias vieno fototechnikos tinklo parduotuves ir ten pasiklausinėti kainų. Jos taip pat skirsis, tačiau skirtumas bus ne didesnis nei 100 litų. O tuomet jau galite rizikuoti ir vaikščioti po tas žibančiomis lemputėmis nukabinėtas parduotuves, tikinančias, kad jos yra autorizuotos Nikon ir Canon pardavėjos...

Pirmą naktį Pekino viešbutyje mums panelė pakišo po durimis kortelę, siūlančią pasidaryti "famous master masage" (įžymaus meistro masažą)

Įspėjimas: neikite į tas parduotuves, jei nežinote, ko norite. Jums visais būdais bandys įpiršti visai kitą daiktą. Jei patys nelabai suprantate, ką perkate, galimas daiktas, kad liksite labai patenkinti savo pirkiniu – bet pardavėjai bus dar labiau patenkinti, jus „apstūmę“ keliais šimtais litų, o gal net ir visu tūkstančiu.

Pekino viešbutis

Fotoaparato ieškojau kartu su Inga – oficialiose parduotuvėse kainos man ne itin patiko, nes jos buvo vos pora tūkstančių mažesnės, nei Europoje. Atrodo daug, bet kai šalia esančioje parduotuvėlėje pasakė, kad fotoaparato kaina dar mažesnė, paprašiau, kad parodytų, ir pasakiau, kad perku ir dar sugebėjau išsiprašyti papildomą atminties kortelę, pažadėjusi, kad mokėsiu grynais.

Ką gi, tuomet jie, pamatę, kad aš nejuokauju, ėmė man siūlyti kitą, gerokai prastesnės klasės fotoaparatą. Jie aiškino, kad jis lengvesnis, patogesnis, ekranas gražiau rodo („geras“ argumentas...), tyliau veikia ir t.t... Aš pardavėjui kartojau, kad noriu to, kurio noriu, ir taškas. Ir mane, ir Ingą vienodai užkniso jo atkaklumas, galiausiai supykusi pasakiau kažką panašaus į tai, kad jei jis neparduos, mes išeisim. Paaiškėjo, kad to modelio jis turėjo tik vieną vienintelį fotoaparatą, kurį laikė vitrinoje kaip demonstraciją. Tuomet jis kažkam paskambino ir pasakė, kad fotoaparatą turės rytoj. Pasakiusi, kad ryt aš jau sedėsiu Singapūre, jis vėl su kažkuo susiskambino ir pažadėjo fotoaparatą už poros valandų... kas mums irgi nebetiko. Pamoką išmokom: pirma reikia klausti ne kiek fotoaparatas kainuoja, bet ar jie jį apskritai turi "in stock". Nėra garantijos, kad nepameluos, bet anksčiau ar vėliau toks melas išlįs.

Kadangi sugaišome bent valandą ieškodamos geriausio pasiūlymo ir dar pusvalandį besiderėdamos dėl fotoaparato, kurio parduotuvė apskritai net neturėjo, laiko buvo likę labai nedaug. Nusprendžiau neberizikuoti ir pirkti fotoaparatą iš tos parduotuvės, kurioje jį tikrai turi – Citicall. Citicall yra vienas iš tų parduotuvių tinklų, kurių parduotuvės yra viena šalia kitos, todėl jei viena parduotuvė neturės prekės, ją būtinai turės gretima ir t.t.. Sumokėjau, kaip Honkonge, tai daug, bet kaip Europoj, tai mažai. Palyginimui: po beveik metų, su visom Amazon‘e taikomom nuolaidom, fotoaparatas vis dar kainuoja 1200 litų daugiau. Taigi, galiausiai turėjau savo išsvajotąjį fotoaparatą ir atsisveikinusi su Inga įsėdau į autobusą.

Pekino uždraustojo miesto planas (išsididinkit ir suprasit, kodėl pavargom vaikščioti :) )

Kelionė iki Šendženo aerouosto kainuoja 100HKD (Honkongo dolerių), kas yra apie 30 litų. Po valandos važiavimo per Honkongą, sustojama pasienyje, kurį privaloma kirsti pasiėmus visą savo bagažą – kad jei netyčia būtų koks nors užlaikymas pasienyje, daiktai neišvažiuotų be žmogaus. Lyg žinodama, prie pasienio punkto tą vakarą iš autobuso išskubėjau viena pirmųjų. Ir ne veltui, nes mane pasienietė tyrinėjo ilgokai. Mačiau, kad jai kolegos nešė kažkokius spausdintus popierius – man atrodo, su lietuvių kalbos abėcėle, kad patikrintų, ar normali mano pavardė... Galvoju, komedija, gi jau kartą Kinijoje buvau, turiu antspaudus, o dvigubo įvažiavimo viza išduota Singapūre, kur tikrai nelengva apeiti kokias nors taisykles... Bet gi ten Kinija. Šalia kito langelio tuo metu praleido kokius dešimt keleivių. Galiausiai praleido ir mane.

Dar vienas taksi bilietas

Visi keleiviai su bilietu gavo ir firmos lipduką, kad iš po pasienio darbuotojai nukreiptų keleivius į atitinkamą autobusą. Gerai, kad to lipduko nepamečiau, nes autobusas, kuriuo važiavome toliau, buvo ne tas pats, kuriuo važiavome iki sienos. Atsimenu, kad po pasienio užmigau... bet tik kokiai valandai, nes maždaug tiek laiko važiavome iki aerouosto.