Lapkričio 27d Šanchajus
Vaizdas pro viešbučio langą
Štai ir išaušo paskutinė kelionės diena kartu su grupe. Dieną galėjome pasirinkti, ką norėjome veikti, ir Donna nusprendė likti namie, kad susiplanuotų tolimesnę kelionę (pamenate, sakiau, kad ji per belekiek šalių keliauja..), o aš su kitais patraukiau į Šanchajaus muziejų.
Šanchajaus gatvė, kertanti pėsčiųjų zoną: niekam nerūpi raudonas šviesoforo signalas... 
Elgetaujanti mergaitė 
Netoli muziejaus
Gidė mus perspėjo, kad muziejuje vieni iš mūsų galbūt praleis pusvalandį, o kiti – keturias valandas, todėl verta išsiskirti ir eiti savo tempu, kur mums patinka. Aš su tokiu australu Gus praleidau muziejuje net tris valandas, nepaisant to, kad neužsibuvome nei vienoje iš ekspozicijų salių. Nė patys nepastebėjome, kaip greitai prabėgo laikas, nes muziejus tikrai buvo įdomus – ir nemokamas. Tai vienas tokių lankomų objektų, į kuriuos bilietai nemokami, bet jų skaičius į dieną - ribotas.
Muziejus iš vidaus
Šanchajaus muziejuje buvo įvairiausių eksponatų – antspaudų, keramikos, juvelyrikos dirbinių, kaligrafijos darbų ir netgi muzikos instrumentų. Seniausi eksponatai buvo kelių tūkstančių metų senumo.
Muziejuje eksponuojami keramikos dirbiniai, tradicinės kaukės, kaulo raižiniai 
Taip pat kaligrafijos darbai, piešiniai... 
Įvairūs tradiciniai Kinijos mažumų rūbai 
Pagalvės. Taip, čia pagalvė. 
Čia irgi pagalvė... 
Įvairūs senoviški Kinijos indai 
Aštuonių šimtų metų senumo medinė galva 
Muzikos instrumentas "BO" iš ankstyvojo VII-VIa pr.Kr.
Mane labai sudomino pinigų paroda. Ją pamačius nesunku suprasti, kad bene visos Kinijoje parduodamos a la senovinės monetos, yra netikros - jos tiesiog nepanašios į eksponatus. Gidė pasakojo, kad senovėje vietoje pinigų atsiskaitymui buvo naudojami peiliai, bet galiausiai peilių buvo atsisakyta dėl dažnų žmogžudysčių, nesutarus dėl kainos.. Mes, žinoma, pagalvojom, kad čia toks jos juokelis. O pasirodo, ne, iš tiesų pinigai buvo ne panašūs į peilius, o tikri peiliai.
Pinigai-peiliai
Šiaip ne taip išlindę iš muziejaus nusprendėme vėl nuvažiuoti prie dangoraižių, tikėdamiesi, kad šį kartą oras bus geresnis, ir galėsime pafotografuoti tą Šanchajaus dalį. Neklydom, oras iš tiesų buvo neblogas, todėl būtinai reikėjo užkilti bent į vieną iš ten esančių dangoraižių, ir pamatyti miesto panoramą. Tokių pastatų, berods, yra trys, ir mes, savaime suprantama, išsirinkome patį aukščiausią. Jis ne tik aukščiausias Šanchajuje, jis yra aukščiausias ir visame pasaulyje. Na, ne pats pastatas, bet jo observatorija, į kurią leidžiama užkilti žmonėms.
Shanghai World Finance Center ir Jin Mao Tower: kuris aukštesnis? 
Dangoraižių apsuptyje yra nemažas tvenkinys 
Pats pastatas yra Šanchajaus pasaulinis finansų centras (Shanghai World Finance Center), ir atrodo kaip butelio atidarytuvas - bent jau mano nuomone. Iš kito upės kranto tikrai neatrodo, kad jis būtų pats aukščiausias iš visų, bet atsidūrus viduryje aikštės, skirtumas ryškus – pasižiūrėkite video...
Iš apačios sunku suvokti pastato aukštį... 
Dangoraižių panorama 
Tie patys pastatai kitu kampu. Shanghai World Finance Center buvo atidarytas vos keli mėnesiai prieš man ten apsilankant
Po pusvalandžio vaikščiojimo ratais, pagaliau radome įėjimą į turistinę pastato dalį. Viduje viskas pseudo-futuristiška: nuo darbuotojų aprangų iki lifto dizaino.
Pastato koridoriai 
Koridorių lubos mirguliavo įvairiausiomis spalvomis Video: lifto lubos
Užkilimas į viršų yra pakankamai brangus malonumas, kainuoja beveik šimtą litų. O užkilus.. nieko ypatingo. Dėl smogo matosi tik maža dalis miesto, o ir ta dalis, kuri matosi, nėra įspūdinga. Galbūt gražiau yra naktį, kai būna įžiebtos visų kitų dangoraižių ir gatvių šviesos. Trumpai tariant – padėjau varnelę, kad pakilau į aukščiausią pasaulio observatoriją. Be observatorijos tame pastate taip pat yra ir daug ofisų, viešbutis ir kelios parduotuvės.
Miesto panorama 
Jė. Aukščiausia pasaulio observatorija iš kurios nieko nesimato... 
Gyvenamieji kvartalai... 
Pakeliui atgal į metro pamatėme ofiso darbuotojus, pertraukos metu šokinėjusius per virvutę... 
Vaizdas pro kitą viešbučio langą
Deja, vakare prie bokštų grįžti nebegalėjome – paskutinės vakarienės proga išėjome valgyti hot pot. Principas toks: kiekvienas turi savo miniatiūrinę krosnelę priešais save, kurioje verda vanduo. Ant stalo pastoviai nešamos daržovės, grybai, žalia mėsa, žuvis, krevetės – ką nori įsimeti, išsiverdi, ir valgai su padažu, kurį pats pasidarai prie atskiro stalo. Man itin patiko, kaip jie patiekia vištieną ir žuvį – žalia mėsa būna sumalta iki tokio smulkumo, kad gali kabinti šaukštu, ir kokią formą įmesi, tokia forma ir išvirs, neišskys ir t.t.. Tiesa, vėliau sužinojau, jog toks hot pot'as yra tik Šanchajuje, o kituose miestuose jis yra visiškai kitoks, bet apie tai bus proga papasakoti gerokai vėlesniuose įrašuose.
1. Prie atskiro padažų stalo sumaišomi įvairiausi dalykėliai, tinkami padažui. Jau nebeatsimenu, ko pyliau aš, bet ten tikrai buvo sezamo sėklos, sezamų tyrė, sojos padažas ir nedidelis kiekis čili 
2. Pasirenkamos daržovės, mėsa 
3. Visa tai dedama į savo puoda 
4. Tikrinama, ar išvirę 
5. Pasidžiaugiama su kaimynais savo maistu 
6. Ragaujama :)
Kai atėjo laikas susimokėti, mes visi davėme daugiau, ir pasakėme gidei, kad tai, kas liko – tai jos arbatpinigiai... O ji paėmė ir mums už tuos pinigus nupirko desertų. Nesitikėjom. Juk pagaliau, pinigai turėjo būti skirti jai, ne mums. Bet ką padarysi – ji buvo neįtikėtinai gera mums visiems.
Po to atsiminę Šanchajaus akrobatų triukus, bandėme vieną iš jų pakartoti 
Triukui nepavykus, kvailiojome kitaip
Po vakarienės šiek tiek pasedėjau kartu su kitais bare, ir palikusi Zelandiečius gerti alų, nuėjau miegoti. Iš ryto man Donna, mano kambariokė, padovanojo labai gražų jos Victoria regiono Kanadoje kalendorių, o aš jai – mini magnetuką su Lietuva. Kai reikėjo atsisveikinti, ji beveik apsiverkė. Tikrai, mes su ja itin puikiai sutarėme, ir supratau, kad jai buvo labai gaila išsiskirti su manimi. Viskas, kas gerai, kadanors baigiasi.
Donna vaizdavo, jog groja...
Mano kelionė po Kiniją, nors ir ėjo į pabaigą, dar nesibaigė. Iš Šanchajaus iki aerouosto turėjau vykti traukiniu, ir ne betkokiu, o Maglev – greičiausiu traukiniu pasaulyje. Bet apie tai – kitą kartą.
No comments:
Post a Comment