Kinija - 5 - Hutonai

Lapkričio 22d. tęsinys - Pekinas

Šį kartą bus itin daug nuotraukų ir nedaug teksto. Nes fotografijos kalba pačios už save...

River Romance - upės romantika


Raudoni rūgštūs vaisiai lydytame cukruje - vietinis skanėstas, pardavinėjamas vietinio krepšininko...

Taigi, dabar šiek tiek apie senųjų Hutonų rajoną. Hutong – tai tokios siauros senoviškos gatvelės su pilkais namais (taip, jie absoliučiai visi – pilkos spalvos), kuriuose kadaise gyveno Pekino aristokratija, kol iš ten jos neišvarė komunistai ir neapgyvendino vargšų šeimų. Nepaisant to, kad kai kurie namai tame rajone yra 600 metų senumo, man Hutonai didelio įspūdžio nepaliko. Galbūt todėl, kad mes juos įsivaizdavome kiek kitaip, o gal dėl to, kad man jie šiek tiek priminė Žemuosius Kauno Šančius...

Štai su tokiais rickshaws mes važinėjomės po Hutonų rajoną


Vietinė gidė primygtinai mūsų prašė fotografuoti šitą tiltą

Daug įdomesni už Hutonus man buvo vietiniai

Vienu metu mums gidė liepė išlipti iš Trishaw (o gal rickshaw, nebeskiriu aš jau jų pavadinimų), nes buvome privažiavę pėsčiųjų zoną.

Turistiškosios Hutonų vietos

Belgiškas šokoladas?... O.o

Parduotuvė

Gal pasivėžint?...

Dviračiai Pekine yra tiesiog visur.

Gatvės kirpykla... Priminė Vietnamą

Ten mus nuvedė į nemokamas keramikos dirbtuves-muziejų-parduotuvę, kurioje, mums įėjus, visi staigiai pradėjo vaizduoti, kaip jie smarkiai ten dirba. Matėsi, kad žmonės ten iš tiesų nieko nedaro. Visi trys vėliau vieni kitiems prisipažinome, kad pradžioje turėjome labai blogų minčių – nuves mus į kažkokį neva muziejų, atims pasus ir parduos kaip organų donorus ar dar ką. Žinoma, nieko tokio nenutiko, bet Kiniją pakankamai baugi šalis, kur dar ne tokių dalykų galima ten būnant galima prisigalvoti. Aišku, dabar tokios mintis atrodo tiesiog juokingos.

Netoli muziejaus

Su Donna pozavom prie gigantiškos porcelianinės lėkštės

Tas gyvis ant dangtelio - drakono vaikas

Jie galbūt tikėjosi, kad mes ką nors pirksime toje keramikos dirbtuvėje, ir kai kurios kainos būtų buvusios visai prieinamos, bet mes jiems paaiškinome, kad neturime galimybių parsivežti tų grožybių dėl to, kad kelionės metu sunku išsaugoti tokius trapius daiktus.

Ploniausio permatomo porceliano dirbinys

Tuomet gidė mums aiškino apie „Bear and Dome towers“ (Meškos ir Kupolo bokštai). Ji mums papasakojo apie tai, kaip viename iš daugiau nei 700 metų senumo bokštų yra pastatyta milžiniška meška iš vario, kurią seniau kinai mušdavo ir taip miestui pranešdavo laiką... Susidomėję klausėmės ir netgi galvojom, kad galbūt visai verta būtų pamatyti tą didelę varinę mešką. Tačiau kuo daugiau gidė pasakojo, tuo labiau mes jos nebesupratom, kol galiausiai Donna susivokusi paklausė – palauk, tai gal ten ne meškos (bear), o varpo (bell) bokštas? Pasirodo, kad būtent ten ir buvo varpinė, tiesiog mūsų gidė nemokėjo ištarti „bell“, ir sakė „bear“, lygiai taip pat kitas bokštas buvo ne „dome“ (kupolo), o „drum“ (būgno). Visą likusią dienos dalį juokėmės, kad jau buvome beeiną apžiūrėti milžiniškos varinės meškos...

Bell tower (arba Bear, kaip kam labiau patinka)

Įdomu, kur aš tokį kostiumėlį galėčiau pasisiūti?...

Nevairuokite išgėrę! (Juk jūs klausote rimtų vyrų įsakymų?...)


Pamiršta parduotuvė...

Tie patys rūgštūs vaisiai

Dar užsukome į arbatos degustacijos kavinukę, kurioje mums parodė visą arbatos gėrimo ritualą, ir, žinoma, tikėjosi, kad mes pirksime kurią nors iš tų nenusakomai brangių arbatų.

Ant šitos varlytės su pinigėliu sėkmei prisišaukti yra užpilama pirmo plikimo arbata

Laikas nuo laiko mus trishaw nuveždavo prie kokio nors itin žymaus namo, už kurio įėjimą reikia mokėti. Užėję į porą tokių nusprendėme, kad į visus eiti tikrai neapsimoka.

Vietinių pramogos

Štai tokie žmonės gyvena Hutonuose, kur prieš mažiau nei šimtmetį gyveno aukštuomenė

Ir taip atrodo jų namai

Įdomu pamatyti, kaip žmonės seniau namuose neturėdavo durų – o juk visgi Pekinas tai ne Malaizija, žiemą gi ten šalta, todėl vietoje durų jie ten pasikabinę kilimus arba šilumą sulaikančias užuolaidas.


Visur buvo prikabinėta šitų mazgų. Vėliau iš vieno draugo sužinojau, kad Kinijoje šie mazgai visai nebuvo populiarūs iki tol, kol kinai nesuprato, kad jie itin patinka užsieniečiams... Sužinojusi šitą smulkmeną permąsčiau didesnę dalį savo Kinijos įspūdžių.

Jaunavedžiams raudonai paklota lova

Šiose patalpose gyvena žmonės, į jas vedami turistai, dar jos buvo skirtos garbės svečiams Olimpinių žaidynių metu... Susimaišė man jau viskas galvoje.

Tos mini ekskursijos pabaigoje Donna sugalvojo duoti arbatpinigių vairuotojams, nepaisant to, kad už pačią ekskursiją jau buvome susimokėję. Taigi, jai duodant pinigus, vairuotojas nenorėjo imti, nes jam tai pasirodė per mažai! Nežinau, ar juos turistai išlepino per Olimpines žaidynes (nes šiaip Azijoje duoti arbatpinigių nėra priimta), ar kas čia nutikę, bet jie visi norėjo gauti bent po 15 litų arbatpinigių. Davėm gal po 5 ar dar mažiau.

Starbucks!

Jeigu jums reikia į Di'anmen'o gatvę, nepamirškitę pasižymėti, į kurią... :)

Tuomet su Donna tvirtai pasiryžome apžiūrėti bent vieną šventyklą, kadangi Dangaus Šventyklos dieną prieš tai nepavyko apžiūrėti. Todėl nuvažiavome iki arčiausiai nuo Hutong‘ų buvusios Lamos Šventyklos (Lama Temple). Tuo metu buvo ketvirta valanda po pietų, todėl mes buvome įsitikinusios, kad turėsime bent valandą joje. Spėkit. Lamos Šventykla uždaroma būtent ketvirtą valandą... Todėl likome nemačiusios ir jos.

Įėjimas į Lama Temple

Nebeliko ką daugiau žiūrėti, nes visos kitos šventyklos dažniausiai uždaromos panašiu metu. Todėl patraukėme pėsčiomis kažkur mūsų viešbučio link. Pėsčiomis tam atstumui įveikti būtų prireikę kelių valandų, bet mes norėjome pamatyti šiek tiek daugiau miesto. Ir pakeliui mes pamatėme dar tiek daug tokių pačių Hutonų... Ir tai buvo daug įdomiau, nei vaikščiojimas tais turistiniais Hutonais.

Mano nauja transporto priemonė...

...o šita - Donnos!


Gatvėje vietiniams pardavinėjama mėsa


Foto studija ir pavyzdinė nuotrauka

Dar šiek tiek kinų žaidimų

Išalkusios nusprendėme per daug nieko neieškoti ir užsukome į vietinį restoranėlį. Meniu – tiktai kinų kalba, todėl susigaudyti jame buvo labai sunku. Galiausiai užsisakėme pagal paveiksliukus. Donna, kaip visada, pasiėmė saldžiarūgštę kiaulieną, o aš nusprendžiau pamėginti špinatus su kiaušiniais ir ryžių makaronais. Viskas buvo tiesiog fanastiškai skanu ir neįtikėtinai pigu.

Olimpinių žaidynių Mascott'ai...

Pasisotinusios toliau ėjome namų link. Kitas mūsų tikslas – apsilankyti naktiniame turguje. Kai kurie kinai šiaip labai smalsūs žmonės, o jei moka nors kiek nors anglų kalbos, tai būtinai užkalbins. Taip nutiko ir mums, dvi iš darbo banke išėjusios darbuotojos mus palydėjo iki naktinio turgaus, prieš tai išsiklausinėjusios, iš kur mes esame, ką jau matėme Kinijoje, ir kodėl čia atvažiavome. Kur jos mus nuvedė, parašysiu kitą kartą ;)