Paklauskite draugų apie Kambodžą – kai kurie jums atsakys, kad tai šalis, esanti kažkur Azijoje, kiti atspės, kad tai viena iš mažiau išsivysčiusių šalių. Protingesni moksleiviai atrėš, jog Kambodžos gyvenime nepamirš todėl, kad jos sostinė – Pnompenis, ir netgi bakstels pirštu į žemėlapį: Kambodža yra tarp Vietnamo, Laoso ir Tailando. Vyresni galbūt dar kiek nors atsimins Raudonuosius Khmerus ir jų komunistų plačiai remtą vadą Pol Potą, iniciavusį masinį genocidą prieš savo tautą, dėl kurio mirė per tris milijonus gyventojų...
Štai Azijos žemėlapis - Kambodža, palyginus su kitomis valstybėmis, gan nedidelė: dydžio maždaug kaip Lietuva, Latvija ir Estija kartu sudėjus
Turiu klausimą – nagi kaip man padaryti, kad nuotraukų kokybė įkeliant į blogą taip stipriai nenukristų? Nuotraukos visiškai praranda ryškumą ir detales. LABAI rekomenduoju, jei nuotrauka jums ĮDOMI, atsidarykite ją naujame puslapyje ar „tab‘e“, kad pamatytumėte, kaip iš tiesų viskas turėtų atrodyti...
Gyvenome prie pagrindinės Seam Reap'o upės
Kampuča yra tradiciškesnis Kambodžos pavadinimas, nei angliškasis „Cambodia“, kilęs iš prancūziškojo „Cambodge“. Būtina pastebėti, kad visi šie pavadinimai pirmiausia kilo iš Šiaurės Indijoje gyvenusios „Kambojas“ genties, ir pats ankstyviausias Kambodžos šalies pavadinimas ir buvo „Kamboja“, tariamas kaip ir lietuviškasis „Kambodža“. Mane visad maloniai stebina tokie mūsų kalbos panašumai į tikruosius šalių pavadinimų tarimus.
Moteris, gatvėje pardavinėjanti mums visiškai nesuprantamos reikšmės kriauklytes
Galima drąsiai teigti, kad Kambodža – tai ne Tailandas, kur žmonės važiuoja medaus mėnesiui ar tam, kad pagulėtų paplūdimyje. Nepaisant to, kiekvienais metais Kambodža pritraukia vis daugiau studentų, „backpacker‘ių“, archeologijos mylėtojų, istorikų, kultūros tyrinėtojų ir nuotykių ieškotojų. Taigi, Kambodža tinkama „visokio plauko keliautojams“ – ieškantiems kažko šokiruojančio, kažko stulbinančio ar tiesiog nepamirštamo.
Vandens pardavėjas
Dėl savo kaimynų Tailando ir Vietnamo, Kambodža vis dėlto pralaimi karą dėl turistų. Keista, tačiau dauguma keliautojų mieliau renkasi nuolat politiško stabilumo neturintį Tailandą (Singapūre ir europiečiai, ir vietiniai man pasakojo, kaip dėl blokuojamų aerouostų jiems yra tekę grįžti atgal traukiniais) ir nešvarų Vietnamą, nei dažniausiai ramią, draugišką ir dar neatrastą Kambodžą.
Gatvėse žmonės, kaip ir Vietname, važinėja su kaukėmis, ir lygiai taip pat prie kelio gali užsipilti benzino... 
Įvairiose miesto vietose esančios šventyklų stiliaus arkos primena šalies praeitį
Liūdna, kad didžioji dalis pinigų (apie 80%, o gal ir daugiau), sukauptų iš to ir taip neitin didelio turizmo, Kambodžoje keliauja į juodąją skylę (vyriausybę), o ne turistinių objektų išsaugojimui ar žmonių gyvenimo gerinimui. Tačiau pastarajame dešimtmetyje situacija gerokai pasikeitė, įvairioms pasaulio šalims iniciavus pagalbą Kambodžai: vis daugiau pinigų yra skiriama šventyklų atsatymui; šalis stengiasi rasti ir detonuoti paskutines ten likusias minas.
?
Spėju, kai kuriems skaitytojams dabar per kūną perėjo pagaugai – taip, Kambodža yra pilna nesprogusių minų, ir būtent todėl turistams nerekomenduojama nuklysti nuo turistinių takų. Bet nesprogusios minos tikrai nėra vienintelis dalykas, kurio reikia saugotis – Kambodžoje taip pat yra didelis maliarijos pavojus, vanduo yra labai užterštas, ir keliaujantiems reikia būti itin atsargiems, kad nepasigautų jokios infekcijos. Tai ar tikrai jau verta važiuoti į tokią sąlyginai pavojingą šalį? Mano atsakymas neginčytinas – TAIP.
Seam Reap'o gatvė - matosi, jog čia gyvena ne patys vargingiausieji
Lonely Planet kelionių gide, kurio netikrą kopiją nusipirkau Vietname, Kambodžos istorija trumpai aprašyta kaip „the good, the bad and the ugly“ (galima būtų išversti kaip – gera, bloga ir šlykšti). Yra įrodymų, kad Kambodžoje žmonės gyveno jau prieš aštuonis tūkstančius metų, tačiau Kambodžos „aukso amžius“ buvo viduramžiais, IX – XIIIa. Tuomet jų imperija valdė didesnę dalį taip vadinamos Indokinijos, būtent tais laikais Ankoro (Angkor) miestas valdė visą šalį. Sakoma, kad tai buvo viena iš didžiausių tų laikų civilizacijų; vien Ankore gyveno daugiau nei milijonas žmonių. Apie neįtikėtiną imperijos galybę skelbia tais laikais pastatytas Ankorvatas (Angkor Wat – Ankoro šventykla), šventyklų kompleksas – sostinė, kurioje gyveno Suryavarmanas antrasis.
Stebino pakelėse išgriuvę šunys - atrodė, automobiliai nesunkiai galėtų juos pervažiuoti 
Ir dar keli tokie.
Pasiekus tą galybės viršūnę, Kambodžą ėmė puldinėti Tailandas ir Vietnamas, ir pastovūs karai dviem frontais itin susilpnino šalį. Kambodža tapo vasaline valstybe, priklausanti tai Tailandui, tai Vietnamui, ir retkarčiais trumpam atgaunanti savo nepriklausomybę. Europos galingąsias valstybes užplūdus kolonijizmo bangai, Prancūzija XIXa viduryje pareiškė pretenzijas į tą Azijos kampelį, ir pavadino jį Prancūziškąja Indokinija. Ir taip Kambodža išbuvo Prancūzijos protektorate iki 1953 metų nepriklausomybės atgavimo.
Miesto gyventojų namai
1960-aisiais princas Sihanukas tapo valstybės vadovu ir oficialiai deklaravo pasauliui, kad Kambodža Šaltojo Karo metu išliks neutralia valstybe. Tačiau Raudoniesiems Khmerams tai nepatiko. Vietnamo karo metu Amerikos remiama Vietnamo Respublika bandė stabdyti Khmerus ir Vietkongą (komunistinį Vietnamą), tačiau kai kurie istorikai sako, kad tai davė visiškai priešingą efektą: dviems milijonams žmonių likus be gyvenamosios vietos, dalis iš jų ėmė palaikyti komunistus. 1975 Kinijos komunistų stipriai remiami Raudonieji Khmerai (kurie, beje, iš tiesų ir buvo Kambodžos komunistų partija) užėmė Pnompenį ir pervadino šalį į „Demokratinę Kampučą“. Tais metais šalyje buvo stiprus nederlius ir badas, ir komunistai sumąstė pertvarkyti šalį pagal XI amžiaus modelį, naikinant viską, ką jie laikė vakarietiškumo simboliais – vaistus, bibliotekas ir netgi šventyklas. Galiausiai Kambodžos gyventojai pradėjo mirti nuo bado, persidirbimo, ligų, kankinimų. Niekas nežino, ir, ko gero, niekad nesužinos tikrųjų skaičių, bet dažniausiai cituojama, kad per tuos tris metus Kambodžos populiacija sumažėjo trimis milijonais.
Mini-maldavietė prie medžio kažkur viduryje miesto 
O štai taip gyvena neturtingieji 
Apie Khmer Rouge verta papasakoti šiek tiek plačiau. Pradžioje komunistų partija mokėsi ideologijos iš Prancūzijos, Rusijos ir Kinijos komunistų, tačiau galiausiai nusprendė sukurti savo atskirą komunizmo modelį. Jų ideologija buvo pagrįsta agrikultūra, anti-intelektualizmu ir nacionalizmu. Raudonieji Khmerai pirmiausia žudė tautines mažumas, intelektualus (t.y., turinčiuosius universitetinį išsilavinimą) ir žmones nors kiek nors susijusius su laisva prekyba, buvusia vyriausybe ar turinčius ryšių su užsienio valstybėmis. Taip buvo išžudyta dauguma Kambodžoje gyvenusių kinų, tailandiečių ir vietnamiečių, taip pat musulmonų, krikščionių, budistų vienuolių, ir kone visi mokytojai, teisininkai, gydytojai; pirmiausia buvo taikytasi į miestiečius, nešiojančius akinius... Jei SSRS komunistams būtų galima priskirti šūkį „nėra žmogaus – nėra problemos“, tai Kambodžos komunistai turėjo sąvąjį moto – „Laikyti jus – jokia nauda, sunaikinti jus – joks praradimas“. Žiauriausia dalis buvo ta, kad šie komunistai laikė tėvus kapitalistais, todėl tėvai būdavo atskiriami nuo vaikų, o vaikams į rankas paduodami šautuvai, tiesa, prieš tai gerai „praplovus“ jiems smegenis. O tie vaikai, kurie pakliūdavo komunistams į rankas, ir nesutikdavo daryti, ką paliepti, kartu su kitais keliaudavo į žudynių laukus kiek toliau nuo Pnompenio, kur būdavo marinami badu, o po to nužudomi. Ne, ne nušaunami – juk kulkos buvo brangios, todėl žmonėmis buvo atsikratoma štai tokiais kirstukais:
Kai kurie žmonės savo namus atsitvėrę spygliuotomis vielomis - lyg kas sugebėtų lengvai įveikti tokio aukščio tvoras... 
Gatvės pardavėjos
Pol Poto vyriausybė buvo nuversta, jis mirė taip ir nesulaukęs teismo, o šalis buvo ir toliau drąskoma pilietinių karų, ir tik 1991 metais įsivyravo taika. Tačiau ir dabar Kambodža nėra visiškai saugi, nes Tailandas labai nori atsiimti tris pasienyje esančias šventyklas. Vienas gidas pasakojo, kad dėl karo su Tailandu grėsmės visi tie, dalyvavę Khmer Rouge žudynėse, dabar yra apgyvendinti pasienio ruože... Jie jau tikrai nebijotų niekam pasipriešinti.
O kam vaikui rūbai, kai taip karšta? 
Vietinių dėmesys priklydusiems turistams (mums) parodo, kokia vis dėlto mes ten naujiena
Nesupraskite itin tiesiogiai ar pažodžiui, bet Kambodžos istorija (jos raida ir įvykiai) man itin primena Lietuvos istoriją.
Balsuoti skatinantis plakatas - kažkaip, pastebėjome, kad taip reklamavosi tik viena vienintelė partija...
Manau, kad dabar jau turėsite bendrą vaizdą galvoje, į kokią šalį praeitų metų Gruodį išsiruošiau su savo tėvais, o apie pačią kelionę paskaitykite kitą kartą.
No comments:
Post a Comment