Kinija - 16 - Honkongas - 1

Gruodžio 1, Hong Kong (Honkongas)

Honkongo gatvės

Ankstų rytą išėjau iš viešbučio Šendžene, pasitikrinusi, jog už mane tikrai viskas buvo sumokėta. Pusryčiauti teko McDonald’s – nieko arčiau ir greičiau nebuvo. Nutempiau lagaminus iki dieną prieš surasto metro įėjimo, kuris pasirodė esąs užrakintas. Apėjau kelis pastatus, ieškodama kito įėjimo, visai laimei, jį radau greitai.

Įsėdau į metro, vežantį iki Kinijos sienos su Honkongu – Lok Ma Chau stotelės. Taip iki galo ir nesupratau, kurioje vietoje tas metro baigėsi, nes praėjus pasų kontrolę, kitą dalį reikėjo įveikti pėsčiomis, o tuomet atsidūriau Honkonge… Mums įvykimui į Honkongą vizų nereikia; reikia tik užpildyti tokią įvykimo kortelę. Honkongas yra vienas iš nedaugelio protingų šalių - kitur neretai reikia pildyti po tris tokias korteles su vardu, pavarde, tautybe, paso numeriu – viena kortelė įvykimui, kita – išvykimui, trečia – muitinei; o štai Honkonge jie naudoja kalkinį popierių, todėl visą informaciją užtenka įrašyti vieną kartą ir viskas vyksta greičiau.

Praėjusi kontrolę ir išsikeitusi Kinijos Yuan (Juanį) į Honkongo dolerius, neturėjau smulkių monetų traukinio bilietui nusipirkti. Jei gerai pamenu, traukinys nuo sienos iki miesto centro man kainavo apie 10 litų. Metro važiavau beveik valandą, kol atsiradau Tsim Sha Tsui stotelėje. Požemiais perėjau į East Tsim Sha Tsui stotelę ir išlindau iš požemio. Pirmas įspūdis buvo..nenusakomas. Jaučiausi kaip mažytė skruzdėlytė tarp tų milžiniškų dangoraižių. Atsidūriau pačiame Honkongo centre, paskendusiame triukšme ir dulkėse.

Atsigavusi nuo malonaus šoko, ėmiau ieškoti savo hostelio. Pastatą, kuriame turėjo būti nakvynės namai, radau nesunkiai. Jis buvo Nathan Road, vienoje iš pagrindinių Hong Kong‘o gatvių, ir turėjo skambų pavadinimą – Mirador Mansion. Aplink buvo apstu parduotuvių, žibančių auksinėmis iškabomis ir mirksinčiomis lemputėmis. Dažniausiai jose buvo parduodami fotoaparatai, laikrodžiai ir juvelyriniai dirbiniai. Na, o mano Mirador Mansion‘e... Ten buvo pardavinėjama viskas, nuo vaikiškų suvenyrų iki vibratorių (tame pačiame stende).

(Fotografuota su telefono kamera)

Niekaip nemačiau, kur gi tas mano New Garden Hostel. Pasiklausinėjau darbuotojų ir man buvo parodytas liftas. Liftai ten irgi įdomūs – jei yra du, tuomet dažniausiai vienas kyla tik į lyginius aukštus, o kitas – tik į nelyginius. Atsidūrusi tryliktame pastato aukšte, pamačiau gal keturių skirtingų hostelių iškabas. Ir, žinoma, jie visi valdomi iš vieno ir to pačio tinklo.

Teko valandėlę palaukti, kol man bus sutvarkytas kambarys; aplinkui malėsi dar keli europiečiai, akivaizdžiai nepatenkinti „viešbučio priėmimu“. Gavau vienvietį kambarį aštuntame aukšte – labai nedidelį, senokai nerestauruotą, be jokių langų išskyrus kažkokią skylę tualete, bet už tai su dušu. Kaip dviems naktims ir taupant pinigus man buvo pats tas. Nustebinau visus draugus pasakiusi, jog kambarį gavau vos už 30 JAV dolerių (gauti kambarį už tiek Honkonge – taip pigu, kad net neįtikėtina).

Metro nuvažiavau į Central stotelę, pasižvalgiau į Prada, Gucci ir kitokias parduotuves, papietavau ir supratusi, kad neturiu žalio supratimo, ką čia veikti, nusprendžiau grįžti į viešbutį ir pasieškoti daugiau informacijos. Atsidūrusi ant lovos pasijaučiau neįtikėtinai nuvargusi iš po visų šitų keliavimų. Internetas viešbutyje buvo nemokamas, todėl tikrai turėjau ką veikti.

Pietūs

Galiausiai pavyko susisiekti su Inga. Na, su ja įdomi istorija. Kartu mokėmės paralelinėse klasėse KTU Gimnazijoje, bet niekuomet nebuvome nei ypatingos draugės, nei atvirkščiai. Tuomet atsitiktinai ir visiškai nesitarusios abi atsidūrėme Lancaster‘io Universitete, ir ji netgi į specialybę tą pačią įstojo, tik vėliau nusprendė pasikeisti. Galiausiai abi atsidūrėme mainais pietryčių Azijoje – irgi, nesitarusios... Susitarėm susitikti prie mano Mirador Mansion. Nežinau, ar aš ne taip adresą pasakiau, ar internete žemėlapis parodė kitą gatvę, vietoje manosios, bet Inga atsidūrė visiškai kitoje vietoje, ir todėl į mūsų susitikimą vėlavo.

O tuo metu aš nenorėjau grįžti į viešbutį, nes ji galėjo pasirodyti betkurią akimirką. Neitin jaukiai jaučiausi ten viena stovėdama – atkreipiau dėmesį, kad dauguma žmonių mano rajone yra arba turistai, arba arabai, arba tamsiaodžiai. Tuomet pastebėjau, jog vienas toks arabas mane įdėmiai stebi. Neatrodžiau nei ypatingai, nei iššaukiančiai, todėl buvau rami, kad prie manęs niekas neturėtų kabintis, juolab vidury dienos. Akies kampučiu pastebėjau, kad jis pakeitė stovėjimo vietą į kitą, arčiau manęs, todėl aš atsitiktinai ir nerūpestingai ėmiau dirsčioti į laikrodį ir paėjau į šoną. Tuomet jis pro mane praeidamas pasisveikino ir aš labai vykusiai apsimečiau, kad nepastebėjau.

Tikrai nenorėjau bendrauti su jokiais arabais po nekokios patirties prieš kelis metus Ispanijoje, kai man parodžius, kur yra cukrus, ir paklausus, iš kur jis yra, jis mane ėmė kviestis plaukioti dviese su juo baseine. Taigi, šį kartą stengiausi išvengti pokalbio visais įmanomais būdais, bet negalėjau pasitraukti iš vietos – reikėjo laukti Ingos. Tuomet jis priėjo prie manęs tiek arti, kad vaizduoti, jog nepastebėjau, buvo nebeįmanoma. Paklausė, iš kur esu, ir ar šneku angliškai. Pasakiau, kad iš Prancūzijos, ir kad angliškai šneku silpnai (nes moku nutaisyti neblogą prancūzišką akcentą). Jis ėmė klausinėti, ką čia veikiu ir t.t.. Pasakiau, kad laukiu draugės, ir nuėjau. Jis dingo iš akiračio kelioms minutėms, atsipūčiau.

Tačiau jis tuoj pat grįžo prie manęs ir ėmė toliau kalbinti. Jis ėmė kažką malti man, nebeatsimenu ką. Kažkaip persigandau, todėl mano prancūziškas akcentas išgaravo kartu su vaidinimu, jog nešneku angliškai. Tada jis vėl nuėjo, vėl apsuko ratą, ir vėl grįžo. Tada jis man pasakė – „Būsiu atviras. Tu esi mergina, aš esu vaikinas (neblogas „vaikinas“, kai jam tikrai virš 40) ir tu man labai patinki“. O aš jam atgal – „O tu man – ne, ir aš turiu vaikiną“. Jis ir vėl nuėjo, vėl apėjo ratą aplink kvartalą, ir vėl grįžo. Galvojau, ko dar jam reikia. Ėmė siūlyti nueiti pavakarieniauti. Sakau, ar tu nesupranti, aš susitinku su drauge ir nesiruošiu su tavim vakarieniaut, atstok. Tada jis vėl dingo, ir vėl grįžo. Ir tada pasakė tai, ką turėjo man pakartoti gal tris kartus, kol aš supratau – „Bet aš galiu sumokėti“. Kai jis pamatė mano veido išraišką, nemanau, kad būtų išdrįsęs dar ką nors pasakyti, ir daugiau jo nebemačiau. Greitai pasirodė Inga, ir dar niekada nebuvau laimingesnė ją matydama.

Inga!

ir aš!

Inga pabuvo mano gide, padarė mini ekskursiją po Honkongą. Užkilome į vieno banko pastatato viršutinį aukštą, pafotografavom panoramą. Taip pat pasivažinėjom ilgiausiu pasaulyje eskalatoriumi – na, iš tiesų tai melas, nes ten daug eskalatorių, einančių vienas po kito, o ne vienas ilgas. Apsilankėme šventykloje, uždegėm kelis smilkalus, kėlėmės keltu į kitą Honkongo salą... Manau, kad man maloniau tiesiog važiuoti metro, bet bent kartą keltu keltis būnant Honkonge yra būtina – gražu žiūrėti į visus šviečiančius dangoraižius naktį.

Honkongas iš viršaus



Fontanas

Tuščias metro...

Šventykloje

Nuėjome į žvaigždžių alėją, iš kurios norėjome pamatyti dangoraižių šou. Žvaigždžių alėja – tai kažkas panašaus į Holyvudo versiją, kur įžymybės palikusios savo rankų atspaudus. Esminis skirtumas tas, kad Honkongo žvaigždžių alėjoje beveik visos pavardės, išskyrus Jackie Chan, mums negirdėtos. Na, o šviesų šou nustebino ir Ingą – nes tik žiūrint iš žvaigždžių alėjos girdimas ir garsas, kuris sustiprina įspūdį. Per garsiakalbius pristatinėjami svarbiausi dangoraižiai, kurių kiekvienas turi savo atskirai kontroliuojamas šviesas. Tuomet visi dangoraižiai žybsi daugiau ar mažiau pagal muziką. Norėjau nufilmuoti, bet būtent tuo metu ėmė ir sugedo mano fotoaparatas... Taip, vėl.

Honkongas naktį

plaukiant keltu


Inga mane nusivedė į vieną kavinukę, kuri specializavosi desertuose, ypač su persikais – ar bent jau man taip pasirodė. Och, tai buvo kažkas fantastiško, visi tie šalti desertai su sago. Nors šalti desertai gal ir nebuvo pati geriausia mintis, nes buvo vakaras ir buvo šalta.

Niamm!

Tuomet išvykome susitikti su Ingos draugėmis valgyti vakarienės. Tai buvo Sushi baras, kuriame beveik viskas tam tikrais vakarais buvo už pusę kainos. Apsivalgėm iki persprogimo už maždaug 30 litų kiekvienas. O tuomet – į karaokė barą :) Prisidainavom iki balso praradimo.

Ingos vietinė draugė kantonietiškai užrašė ant lapelio, kur mane vežti, ir paaiškino taksistui (mat jie nesupranta nei anglų, nei kinų kalbų). Namie atsidūriau apie pusę keturių ryto (gatvės anaiptol nebuvo tuščios) ir buvo malonu sužinoti, jog pastato visos šoninės durys ir visi atsarginiai išėjimai buvo užrakinti, o liftas buvo saugomas sargybinių ir man reikėjo pasirašyti ir parodyti buto raktą. Bet tame rajone toks saugumas mažų mažiausiai būtinas...

Tai dienai nuotykių man buvo per akis.