 |
| Pakeliui į Kuleno kalną - bananų pardavėjai |
This is going to be the last Lithuanian entry of this blog – so, my English speaking readers, please be patient ;)
Ketvirtą kelionės po Kambodžą dieną turėjome progą pamiegoti šiek tiek ilgiau. Mūsų tuktuko vairuotojas, kurio vardą aš pamiršau (o gal niekada ir nežinojau?), rekomendavo savo kolegą, kuris turėjo visureigį. Mes jau buvome prisižiūrėję šventyklų ligi soties, todėl norėjome nuvykti iki Kuleno kalno. Kai kur internete rašo, kad iki kalno galima nuvažiuoti tuktuku... Mes džiaugėmės, kad važiavome su džipu. Su paprastu automobiliu kelias irgi įveikiamas, bet tektų kratytis porą valandų, o apie kelionę tuktuku patariu net negalvoti, nebent esate išsiilgę dulkių skonio.
 |
| Teko paragauti ir raudonųjų bananų |
 |
| Trijų dienų bilietas į Ankorvatą ir Kuleno kalną |
 |
| Bananų pardavėjų vaikai |
Taigi, tokia kelionė į Kuleno kalną atseina nemažai – jei gerai atsimenu, už gidą ir džipo nuomą sumokėjome apie 75 JAV dolerius. Kitavertus, būsite ten juk tik vieną kartą gyvenime, kelias ilgas, mašina gera, gidas irgi neblogas, ir jus vežioja visą dieną. Jei tai jūsų neįtikino, tikiuosi, pakeisite nuomonę pamatę visas šio įrašo nuotraukas. O juk Europos standartais kaina ne tokia ir didelė. Norint pamatyti tai, kas yra ant kalno, reikia turėti leidimus – tas pačias korteles su nuotraukomis, kurios pagaminamos prieš įvažiuojant į Ankorą. Mūsiškės galiojo tris dienas ir tai buvo paskutinė proga jas panaudoti. Tačiau vien tik leidimų nepakanka. Pasirodo, kažkoks vietinis verslininkas suorganizavo kelią į kalną, ir todėl kiekvienas automobilis turi sumokėti pravažiavimo mokestį. Kelias, žinoma, tėra žvyrkelis...
Sakoma, kad būtent šio kalno teritorijoje gyveno ir slėpėsi Polpotas. Galbūt todėl ten yra pavojingiausia vieta su daugiausiai išlikusių nesprogusių minų – turistams griežtai draudžiama nukrypti nuo kelio.
 |
| Kbal Spean |
 |
| Su gidu |
Neišsigąskite, kalnas nėra nusėtas vien tik minomis ir mokesčių rinkėjais. Ir turistų ten, tiesą pasakius, nesutikome – atvirkščiai, aplinkui mus sukosi vien tik vietiniai gyventojai.
Pirmiausia nuvažiavome apžiūrėti žymiųjų 1000-čio lingų, esančių Kbal Spean. Kai paklausdavome vietinių, kas gi tos lingos, jie mums atsakydavo – „na, taigi lingos, lingos yra lingos!“ Pamatėme lingas – beveik tūkstantį metų atsilaikiusius raižinius akmenyje, esančius upėje, po tekančiu vandeniu. Dauguma jų buvo kvadrato formos, vieni šalia kito, išdėstyti lyg koks tinklas. Tų kvadratų viduje būdavo po pusę iškilusio rutulio. Niekaip nesupratau, kur tas lingų tinklas prasideda, o kur baigiasi, bet įtariau, kad jų kadaisę būta tikrai daugiau, nei tūkstančio. Įbridus į upę giliau, vietomis tarp lingų matėsi veidai – tokie patys indiškų dievybių veidai, kaip kad Ankoro šventyklose. Kažkas neįtikėtino. Nesuprantu, kaip upės vanduo per aštuonis šimtus metų nesunaikino šio žmonių sukurto stebuklo.
 |
| Gal pavyks įžiūrėti po vandeniu lingas |
Braidant po upę vietiniai labai norėjo mus paimti už rankos, padėti pereiti ir taip toliau – žinoma, vėliau jie už tai tikėjosi kažkiek pinigų. Galiausiai išbridus iš upės, vienintelis ten buvęs prekiautojas suvenyrais ėmė rodyti į ant stalo gulinčias „lingas“. Kai priėjome arčiau, pamatėme, kad linga iš tiesų yra, na, vyriškas organas.
 |
| Elgetaujančios mergaitės - pakeliui į Budos šventyklą |
Vėliau matėme ir visą lingos laistymo vandeniu ceremoniją (vaisingumo dievams), atliktą mūsų gido šalia Budos šventyklos. Nepatiko man tas gidas – jis buvo pernelyg rimtas ir piktokas, ir nesišypsojo ta mus sužavėjusia kambodžietiška šypsena. Nepaisant to, jis mums papasakojo labai daug apie politiką, kultūrą ir istoriją, nes su anglų kalba jis problemų tikrai neturėjo.
- Kodėl jūs nenaudojate karvių pieno?
- Todėl, kad mes naudojame kokosų pieną.
- Bet juk jūs auginate karves, ar ne?
- Taip, bet jų nemelžiam.
- Na, jei mes nemelžtumėme savo karvių, jos, ko gero, nudvėstų.
- O mūsiškės nudvėstų, jei jas pamelžtumėme.
Tai taip ir šnekėdavomės :)
Pamatėme gulinčią Budos statulą, kurią vietiniai melsdamiesi trynė pinigais, kuriuos po to palikdavo krepšeliuose. Kiek absurdiška, kad vienintelis toks religijos pradininkas, propagavęs religiją be stabų ir ikonų, pavirto būtent tuo – vienu iš labiausiai garbinamų stabų.
 |
| Didysis gulintis Buda |
Aplinkui buvo pilna elgetaujančių vaikų, jie sėdėjo pakeliui į kiekvieną lankomą objektą. Tiesa, kartais vaikai, matyt, pamiršdavo, ką jie ten turėtų veikti, ir žaisdavo tarpusavyje. Vaikai, visgi...
Papietavome kaimelyje ant kalno. Nelabai norėjosi valgyti tą maistą, pamačius jo gaminimo sąlygas ir aplink mus besisukiojančius alkanus katinus.
 |
| Krioklio aukštumoje buvo mažesnis krioklys, kuriame maudėsi vietiniai |
Pabaigoje išvykome apžiūrėti krioklio. Tam, kad patektume šalia jo, reikėjo nusileisti keliasdešimčia mažų laiptelių. O tuomet atsivėrė nepakartojamas vaizdas...
Be mūsų, krioklį lankė didelė grupė vienuolių. Jie maudėsi su visais savo apdarais, fotografavo vieni kitus, juokėsi, taškėsi...
Norėjau su jais nusifotografuoti ir aš – tačiau atsidūriau šiek tiek per toli ir.. nesusifokusavo nuotrauka. O gaila!
 |
| O mes pasilikome prie didesniojo krioklio |
Tuo metu kai aš maudžiausi, tėtis mane fotografavo, gidas ilsėjosi ant uolos, o mama bandė bendrauti su vienuoliais. Vienam vyresniam vienuoliui bandant pereiti tarp akmenų ji ištiesė ranką, siūlydama padėti – o vienuoliai kad ėmė juoktis! Pasirodo, budistams vienuoliams griežtai draudžiama liesti moteris.
Krioklyje niekas nesimaudė su maudymosi kostiumėliais, visi žmonės buvo su rūbais. Todėl ir man persirengti būtų buvę nei šis, nei tas. Peršlapau visa nuo galvos iki kojų, todėl persirengiau į tėčio šortus ir užsimečiau marškinėlius. Atrodžiau... na, nestandartiškai, bet bent jau buvau sausa (daugiau ar mažiau). Buvo laikas grįžti į Siemrypą, bet pakeliui gidas dar labai norėjo mus nuvežti į šventyklą.
 |
| Mūsų gidas - visada rimtas ir užsiėmęs ;) |
Šventyklos pavadinimo jau nebeatsimenu - po poros dienų Ankore jos visos pasidarė vienodos. Netyčia atsidūrėme šalia su gidu keliavusių pagyvenusių prancūzų grupelės. Pamačiau ir nugirdau, kad tokios senyvos prancūzės mane nužiūrinėjo ir aptarinėjo nuo galvos iki kojų, kuo gi aš čia apsirengusi, ir visaip bandė atspėti, iš kur mes. Galiausiai jų smalsumas nugalėjo, ir jos į mane kreipėsi angliškai. Aš joms atsakiau švaria prancūzų kalba, kad mes iš Lietuvos, ir dar lyg tarp kitko pridėjau, kad mano rūbai sušlapo, kai maudžiausi fontane, todėl teko persirengti. Jų veido išraiškas būtų buvę galima fotografuoti :D Taigi, niekada neapkalbinėkite šalia esančių žmonių, nes niekada negalite būti užtikrinti, kad jie jūsų nesupranta...
 |
| Kaimo trobelės |
Grįžome į Siemrypą pro kaimus. Sutikome daug vaikų, kurie mus vijosi ta vienintele gatve, rankose laikydami įvairiausius rankų darbo suvenyrus. Pakeliui sustojome nusipirkti ten gaminamo cukranendrių cukraus.
 |
| Vietinis transportas ;) |
Jeigu kuris nors iš jūsų turite svajonę nuvykti į Kambodžą, patariu nedelsti, ir ją kuo greičiau įgyvendinti. Kiekvienais metais turistų skaičius sparčiai auga, ir nors Kambodžiečiai dar neįsigudrino „melžti“ turistų taip, kaip tai daroma kaimyniniame Tailande ar Vietname, manau, kad tai tėra laiko klausimas. Būkite saugūs, ir kad ir kur bevyktumėte – paplūdimius, Pnompenį (*prunkšt*) ar Seamrypą – nepamirškite, kad didžiausias šios šalies grožis ir turtas yra ne vien tik šventyklos, bet ir žmonės.
Tuo ir baigėsi mūsų trumpa, bet nepakartojama kelionė po Kambodžą. Anksti rytą išskridome į Luangprabangą, kultūrinę Laoso sostinę. Apie kelionę po Laosą rašysiu jau angliškai. Jei kas nors esate labai prieš – praneškite, išversiu ir į lietuvių kalbą :)
