Vietnamas - 7 - Ho Chi Min

Šeštadienis

Nepaisant triukšmo, kratymo, vietnamiečio skleidžiamų garsų ir kvapų ir tų visų tarakonų, lakstančių aplinkui, miegojau labai gerai. Pažadino mus ir vėl ta pati komunistiniu džiaugsmu dvelkianti vietnamietiška muzika – ko gero, ji labai populiari traukiniuose...

Vietinis autobusiukas

Tik išlipę iš traukinio nusprendėme visų pirma susižinoti, kur esame, ir kur turime eiti, todėl pasilikome prie traukinio pavartyti Lonely Planet knygelės. Susiradę pigiausių viešbučių rajoną (Pham Ngu Lao), nusprendėme keliauti būtent ten. Tiesa, įėjimas į traukinių stotį iš perono jau buvo užrakintas, todėl ne iš karto pavyko išeiti... Kaip jau buvome išmokę, užsimerkę praėjome pro visus taksistus ir bandėme rasti kelią. Mums parodžius žemėlapį, ir kur norime eiti, vietinės moterys parodė kryptį.

Hošimino gatvė

Keliavome tokia plačia Cach Mang Thang Tam gatve, kuri priminė Hanojų – triukšmas, dulkės, itin netvarkingi elektros laidai, vaisiai ir daržovės, pardavinėjami prie pat gatvės, moterėlės su plačiom skrybelėm... Po kokių dvidešimties minučių, o gal ir daugiau, suabejojome, ar einame teisinga kryptimi, nes nei žemėlapyje nurodytų sankryžų, nei žiedų, nei gatvių pavadinimų nematėme. Taip, vietiniai patys nesiorientuoja savo mieste (o gal mums padėti nenori?), nes mums moteris buvo nurodžiusi eiti į visiškai priešingą pusę.

Gatvėje pardavinėjami Rambutanai

Tuomet pasiėmę taksi nuvažiavome tiesiai į pigių viešbučių kvartalą ir pradėjome paieškas. Galiausiai suradome viešbutuką, kuris paprašė 18USD už mus visus tris tai nakčiai. Kadangi derėjomės dėl triviečio kambario, o gavome dvivietį, tai po to mums žadėjo atnešti atskirą čiužinį, bet sulaukėme tik pagalvės... Šiaip ar taip, į kelionės pabaigą jau buvau įpratusi miegoti su Jovile vienoje lovoje :D

Chua Xa-Loi Pagoda

Pačiame Hošimine buvo daug atrakcijų, kurias norėjome pamatyti, ir mums atrodė, kad bent jau šį kartą savo planą įgyvendinsime. Taigi, pirmiausia aplankėme Chua Xa-Loi Pagodą, vieną iš žymiausių Budos šventyklų.

O žymia ji tapo todėl, kad kai 1963 Pagodoje slėpėsi opozicija, valdžia suėmė daugiau nei 400 vienuolių, įskaitant 80-metį patriarchą, ir taip nukreipė didžiąją dalį Vietnamo budistų prieš save. Šis įvykis taip pat nulemė JAV sprendimą, kurią valdžios pusę remti.

O man šventykla pasirodė įdomi todėl, kad įėjimas buvo antrame aukšte, o į jį vedė dveji laiptai – vieni skirti moterims, o kiti – vyrams. Nepaisant to, pagrindinis įėjimas buvo užrakintas, todėl norint patekti į šventyklos vidų, reikėjo pastebėti smulkią rodyklytę. O ta rodyklytė rodė kelią į gyvenamojo namo siaurus laiptus, kuriais užlipę pamatėme keletą vietinių ir tikrą vienuolį. Palikę batus ir dar paklaidžioję koridoriais, atsidūrėme priešais didelę Budos statulą.

Buda

Ant Pagodos sienų buvo išpaišytas ir išrašytas visas Budos gyvenimas.

Vilis sutiko tokį fainą vienuolį ir po to jie abudu vienas kitą fotografavo su savo fotoaparatais...

Po pagodos keliavome į uždarą Ben Thanh turgų, kuris pažymėtas kaip viena iš būtinų aplankyti vietų. Na, iš pradžių įėjusi pagalvojau, kad atsidūriau vietnamietiškoje urmo bazėje. Turėkit omenyje, kad jau vietinių parduotuvių rūbai baisūs, tai tame turguje buvo dar blogiau. Suvenyrai ir kiti daiktai nuolatos kartojosi ir nieko originalesnio nepamatėme. Vienu metu išsukome iš pagrindinio praėjimo į šalutinį, siauresnį, ir būtent ten prasidėjo pragaras. Už rankų mus griebdamos pardavėjos rodė mums įvairiausius daiktus ir tempė pažiūrėti į kitus, nuolat rėkaudamos, kad jos turi mums reikiamą dydį, kitų spalvų ir taip toliau... Dėl tokio priekabumo nesinorėjo net pažiūrėti į tai, ką jos ten mums siūlė. Mes tik bėgome pro visus tuos pardavėjus, ieškodami išėjimo. Beveik visi rankinukai, diržai ir piniginės turėjo D&G, Prada ar Gucci logotipus. Rūbai taip pat, bet palaidinės su Mango ar Miss Sixty užrašais, nenustebčiau, jei ir kokybės tos pačios, kaip kad ir parduotuvėse. Taigi, mano nuomone, ten apsipirkti praktiškai neįmanoma, bet nueiti verta vien dėl to graibymo už rankų...

Lauke pardavinėjamas maistas

Nieko nepirkę, patraukėme Ho Ši Min‘o susivienijimo rūmų (Reunification Palace) link. Pakeliui trumpam sustojome gražiame parkelyje.

Drambliukas

Štai tuo, pagalvojau, Hošiminas ir skiriasi nuo Hanojaus – Hošimine daug švariau ir yra tokių erdvių poilsiui. Šiaip ne taip suradę įėjimą į susivienijimo rūmus (o jie apjuosti tikrai didele tvora), susimokėjome už įėjimą ir buvome pakviesti į tokią suvenyrų parduotuvėlę.

Reunification Palace

Na, kadangi pinigų mes rubinams ir smaragdams neketinome leisti (nes tiek pinigų mes niekad ir neturėjom), nuėjom pasifotografuoti prie tų tankų, kuriais komunistai kadaise, mūsų istorijos žodžiais, paėmė Saigoną, o vietnamiečių mokomojo filmuko žodžiais, „vadavo Vietnamą iš Amerikos nelaisvės“.

Rusų tankas

Malūnsparnis iš Vietnamo karo laikų

Reunification Palace vidus man didelio įspūdžio nepadarė. Rūmai kaip rūmai, kambariai kaip kambariai...

Dar ir dabar ten retsykiais organizuojami įvairūs svarbių užsienio politikos atstovų priėmimai, yra skirtingi kambariai skirtingo rango pareigūnams ir t.t..

Visa ekskursija po pastato vidų yra nemokama, bet labai ilga ir varginanti... Visiškai neaiškiai kalbantys gidai situacijos taip pat negerina.

Tos dvi ar dvi su puse valandos, bent jau man, nebuvo įdomios. Daugiau sužinojau pasiskaičiusi Lonely Planet gidą - apie tai, kaip šiuos rūmus gynė vietnamiečiai ir kaip jiems padėjo amerikiečiai, apie tai, kad šių rūmų kritimas reiškė ir Vietnamo Respublikos gyvavimo pabaigą.

Vidiniame rūmų kieme

Pabaigoje buvo galima nueiti į filmukų kambarį (tokių ten yra keli, skirtingomis kalbomis) paklausyti ir pažiūrėti jų propagandos (mes nuėjom, žinoma).

Pionieriai?...

Hošiminas

Taip atrodė Susivienijimo Rūmų aikštė prieš 40 metų

Išėję iš susivienijimo rūmų supratome, kad laiko daug mes jau nebeturime, todėl nusprendėme susirasti „Lonely Planet“ gide pažymėtą restoranėlį. Gal dėl to, kad buvo vakaras, o gal dėl to, kad ir tas gidas kartais klysta – mes restorano neradome.

Įspūdingos elektros instaliacijos

Indų šventykla - kaip ir kituose Azijos miestuose, įsprausta tarp paprastų namelių

Todėl pasirinkome šalimais buvusią barbekių vietelę, kur labai įdomiai patys sau ant stalų kepėmės skanią mėsytę.

Kai grįžome į viešbutį, buvo jau vėlu, ir niekaip nesisekė jo rasti.. Galiausiai suvokėme, kad mūsų viešbutis..uždarytas! Nesimatė nei langų, nei durų, tik metalinė uždanga. Bet miegoti lauke neteko, nes kiek vėliau sugebėjome kažką viduje pažadinti. Kitą rytą išvažiavome į aerouostą ir grįžomę į gražų ir tvarkingą Singapūrą.

Lėktuve (nuotraukoje esame visi trys - matosi miegančios Jovilės megztinis :D )

Dabar man Vietnamą primena: mažutėlaitis buteliukas su kobra, apipilta kažkokiu neva ligas gydančiu alkoholiu (iš kitų šaltinių girdėjau, kad tas antpilas gerina vyrų potenciją); atvirutės, kurios pagyvino mano pilkas bendrabučio sienas; akmeninės statulėlės, vaizduojančios vietnamiečius; ir dar daug daug visko...

Tipiški Vietnamo miestų vaizdai

Kelionė man paliko tikrai didelį įspūdį. Ar važiuočiau ten dar kartą? Žinoma, kad ne. Nes man niekada nesinori atostogauti ten, kur jau kartą buvau. Galbūt tik norėčiau dar kartą atsigerti tos fantastiškos Vietnamo kavos ir aplankyti Mekongo Deltą, kurios neteko pamatyti vien dėl laiko stokos. O ar dar ką nors keisčiau? Irgi ne! Tai buvo eksperimentiška, neplanuota, šiek tiek rizikinga, bet labai smagi kelionė. Juk viskas priklauso ne tiek nuo to, kur važiuoji, kiek nuo to, su kuo...

Vietnamas - 6 - Nha Trang

Penktadienis

Nha Trang (tariamas: Nja Črang)

Taigi, ta naktis man buvo viena iš blogiausių kelionės naktų. Kadangi autobusas labai skubėjo išvažiuoti, tik kuprines sudėjome į bagažą, o visus pirkinius pasiėmeme su savimi. Neįsivaizdavom po to, kur juos mums dėti... Todėl taip ir miegojom, linksminami niūniuojančių vietnamiečių, tuos maišus pasidėję prie langų – o taip miegant apsiversti ar dar kažką padaryti yra absoliučiai neįmanoma, ypač dėl to, kad miegojome antrame aukšte.

Miegamasis autobusas (Vilio foto)

Negaliu sakyti, kad tą naktį miegojau ilgiau nei valandą, nes pastovus vairuotojo pypsinimas nedavė miegoti tol, kol nesumažėjo keliuose automobilių. Po kelių valandų buvo sustojimas. Kadangi Vietnamas – ne Europa, tai niekas niekam nieko nepraneša (bent jau angliškai ne), bet patys supratome, kad šitas sustojimas skirtas kam cigaretės, o kam tualeto pertraukėlei. Iš pradžių dar bandėme ieškoti tualeto, po to supratom, kad teks tūpt už kažkokio automobilio – tiesą pasakius, jau nebepamenu, kur mes ten buvom... Kitą kartą sustojome kažkokioje užeigoje, kur kažkas ketvirtą ryto žaidė stalo tenisą. Pagalvojusi, kad jiems ne visi namie, su pižama nuėjau į tualetą (nenorėjau miegoti su suknele). Dėl pižamos daug keistų žvilgsnių susilaukiau, bet man tikrai vienodai rodė. Po ilgų ieškojimų, kaip nuleisti vandenį tualete, supratau, kad čia vandenį reik kibirėliu pasemti iš tokio kaip ir šulinio...

Tualetas

"Iššūkio" šiukšliadežė

Grįžusi į autobusą nusprendžiau toliau bandyti miegoti tuomet, kai autobusas pajudės ir nebebus to triukšmo. Autobusas pajudėjo po valandos ir mus per penkiolika minučių nuvežė į Nha Trang. Nesupratau, kodėl tuomet reikėjo valandą laukti toje užeigoje. Gal tam, kad mus atvežtų prie jau pradėjusio darbą viešbučio?...

Šiaip ar taip, ten nakvoti neketinome. Patraukėme į paplūdimį, kuris buvo maždaug už 100 metrų nuo mūsų, na, bent jau tikrai mažiau, nei už 200 metrų... Pirmas mus stipriai nustebinęs dalykas – miestas buvo pilnas žmonių.

Reikėtų priminti, kad tuo metu buvo pusė šešių ryto. Jaunos panos žaidė badmintoną, vyresnio amžiaus moterys darė Tai Chi, gatvėse buvo pardavinėjamos prancūziškos bagetės, o įvairiausi vairuotojai jau siūlė savo paslaugas ankstyviems turistams.

Vėžikai

Tai Chi


Vietinė mums padarė privatų Tai Chi šou

Tiesą pasakius, tuo metu mes ir buvome vieninteliai turistai miestelyje. Kuo aukščiau buvo saulė, tuo mažiau aplinkui buvo žmonių – tuomet supratome, kad vietiniai keliasi anksti tam, kad pasportuotų, kol dar nėra pragariškai karšta.

Saulėtekis

Apžiūrėję pastatus, pamatę gatvių išplanavimą ir švarą, supratom, kad šitas miesteliukas bus kitoks. Pafotografavę kylančią saulę nusprendėme išsimaudyti. Vanduo nebuvo itin švarus – nesupratom, kur reikia eiti, kad pasiektumėm tuos gražiuosius Nha Trang‘o paplūdimius. Matėm, kad tolumoje yra kažkoks keltas, keliantis į salą, bet ir pati nežinau, kodėl mes į tą salą nebandėme keltis.

Vinpearl sala

Kol maudėmės, prie mūsų pristojo kažkoks vietinis, Vilio terminologija, Džimis, ir pradėjo maudytis kartu. Jis sukiojosi aplink mus gal kokį pusvalandį, o gal dar ilgiau – man jis pasirodė apgirtęs.

Iš pradžių labai akylai saugojom daiktus ir maudėmės tik po du, nes tas vyras buvo labai įtartinas.

Vilis maudosi

Vėliau jis vis vien neatstodamas siūlė visiems eiti į maudytis, bet mes nėjom. Jis taip įsiutinio Jovilę, kad ji jam tiesiai šviesiai sakė eit lauk iš ten. Tai po to tas Džimis jai eit maudytis nebesiūlė, bet prie mūsų vis dar kabinėjosi. Galiausiai kažkuriuo momentu atstojo.

Šiaip maudytis gan smagu buvo.

Kai apsirengiau nusprendusi, kad jau užteks maudytis, buvau išmaudyta su rūbais

Nusprendėme susirasti traukinių stotį ir nusipirkti naktinio traukinio bilietus į Ho Chi Min miestą. Pasigavom taksi, nes labai nenorėjom su visais daiktais tąsytis po miestą. Ant bilietų buvo užrašas „Nha Trang – Sai Gon“ - vietiniai Hošiminą vis dar vadina Saigonu.

Kepti aliejuje Vietnamietiški Spring Rolls

Po to, suvalgę labai skanius pusryčius Lonely Planet gide rekomenduojamoje kavinukėje, nusprendėme paieškoti, kur paplūdimyje galima wakeboarding‘ą daryti (sportas su vandens slidėmis), o suradę ilgiausiai derėjomės, bet nieko nepešę ėjom toliau. Buvo galima išsinuomoti gultus – bet nesupratom kam, nes jie su skėčiais, visiškai uždengiančiais saulę. Ten pat paplūdimyje buvo galima pasidaryti masažą, manikiūrą, pedikiūrą... Paklaususios, ar prieš pedikiūrą jos dezinfekuoja įrankius, likom nesuprastos. Gerai, kad Jovilė pasiklausė, ką jos daro pedikiūro metu, nes pati tikrai niekad nepagalvočiau, kad jiems pedikiūras – tai tik nagų lakavimas.

Suktinukų darymo procesas

Mmm saldus čili padažas

Ką gi, likom be wakeboarding‘o, be kokteilių gėrimo ant gultų ir be pedikiūro, bet už tai pasitiesę savo rankšluostukus ant smėliuko labai smagiai prisideginom ir prisimaudėm. Gerai, kad Vietname yra viešieji dušai, tai bent jau nusiplovėm visą druską nuo savęs.

Jovilė bandė pakelti tai, ką vietnamietės nešioja kasdien...

Aš irgi bandžiau...

Bet pavyko tik Viliui!

Kai susirinkome daiktus, prie mūsų privažiavo panelė ir pradėjo siūlyti įvairiausias knygeles. Iš pradžių norėjome sakyti, kad mums nieko nereikia, bet tuomet pamatėme, kad ji turi įvairiausių Lonely Planet gidų po kitas šalis - Kambodžą (Cambodia (Country Guide) ), Laosą (Laos (Country Guide) )... Žinodami tikrąsias tų knygų kainas nusiderėjom tiek, kiek galėjom. Panelė labai maloni pasitaikė, tai kol Jovilė mąstė, ar pirkti knygas, pardavėja mums išpasakojo beveik visą savo gyvenimą.

Su pardavėja (Vilio foto)

Kažkodėl manau, kad ji su mumis buvo nuoširdi... Už tai visi kiti prekybininkai, pamatę, kad mes kažką perkam, akimirksiu sulėkė prie mūsų ir pradėjo siūlyti įvairiausius karoliukus, paveiksliukus, cigaretes ir kitas knygas...

Žaidėm su bananais

Visgi pedikiūro idėja nebuvo pamiršta, todėl grįžom į tą patį rajoną, kur valgėm savo pusryčius, ir ten susiradome vieną gan padoriai atrodžiusį saloną, kurio visos siūlomos paslaugos buvo surašytos angliškai ir...rusiškai. Kol mes grąžinomės ir gurkšnojom šaltą žalią arbatą, Vilis vienas vaikščiojo po miestą.

Skaniausia pasaulyje kava su kondensuotu pienu

Išalkę grįžome į tą pačią kavinukę, nes norėjome išbandyti tą rekomenduotą pietų meniu, kuris, beje, kainavo beveik dvigubai brangiau, nei nurodyta knygelėje – ko gero vien dėl to, kad turistai valgys už betkokią kainą. Ir tada prasidėjo smagumai – prie mūsų pradėjo lipti gatvės pardavėjos, pardavėjai ir netgi vaikai, prašydami ką nors nupirkti iš jų. Viena moteriškė mums pradėjo piktai aiškinti, kad mes esame nesąžiningi pirkėjai, nes iš anos panelės nupirkome tiek daug knygų, o štai iš jos pačios neperkame nieko. Kiti siūlė cigaretes ir kramtomą gumą – tai mes aiškinom, kad esam nerūkantys, o į Singapūrą draudžiama įsivežti kramtomą gumą. Kitiems gatvės pardavėjams jau nieko nebeaiškinom – bet jie neatstoja, jei nieko jiems nesakai.

Nusprendžiau, kad man šitas automobilis tiktų :) (Vilio foto)

Dar šiek tiek pasivaikščioję po miestą, nuvažiavome iki stoties, kur aš sau nusipirkau arbatos ir kavos. Šiaip ne taip radome savo peroną – bet tik vietinių padedami. Traukinys atrodė lygiai taip pat, kaip ir tas, kuriuo važiavome pirmą kartą, bet iš tiesų jis buvo daug blogesnis. Pirmiausia atkreipėme dėmesį į nešvarią patalynę. Po to – į nuolat kosintį, riaugėjantį ir smirdantį maistą į kupė nešantį vietnamietį, su kuriuo turėjome miegoti. Galiausiai – visus tuos tarakonus, kurie gyveno traukinyje, ir kuriuos mes traiškėm su Viliu visą vakarą...