Kinija - Chinglish

Kinija, Kinija, Kinija...

Kad ir į kurią pasaulio šalį benuvažiuotumėte, kiekvienoje iš jų kažkas būtinai kalbės anglų kalba: galbūt laisvai, o gal žinos tik keletą frazių; galbūt su akcentu, o gal be.

Bene visa Malaizija kalba labai gerai angliškai, nors vienintelė šalies oficiali kalba yra malajų. Singapūre, pavyzdžiui, anglų kalba yra viena iš keturių oficialių kalbų, tačiau anaiptol ne visi žmonės ją supranta ar nori suprasti. Dažnai užsieniečiai, o taip pat ir vietiniai, Singapūro gyventojų šnektą vadina "Singlish", kitaip tariant, "Singapore-English", dėl į anglų kalbą įmaišomų kinų ir malajų kalbų žodžių.

Terminas "Chinglish" reiškia "Chinese-English", tačiau jo reikšmė kiek kitokia, nei "Singlish". Taip anglakalbiai praminė rašytinę anglų kalbą, vartojamą Kinijoje - dažniausiai turinčią begalę gramatikos ar rašybos klaidų, o neretai ir visai nesuprantamą anglakalbiams... Pavyzdžiui, norėdami įspėti "Atsargiai, slidu", kinai prašo "Slysti atsargiai", o "Tualetas neįgaliems" tampa "Tualetu deformuotiems" ir pan. Įveskite "Chinglish" į google paiešką ir pasižiūrėkite paveiksliukus - garantuota juoko dozė ilgam, ne veltui jau yra leidžiamos knygos su visais Kinijos vertimų kuriozais.

Šiame įraše rasit viską, ką aš ir kiti keliautojai surinkome kelionės metu – visus ženklus ir pavadinimus, kurie mus bent šiek tiek prajuokino, ir kurių nepamiršome nufotografuoti; tikiuosi, kad prajuokins ir jus.

Kinų rūbų firma "Fairwhale" (Sąžiningas banginis)

Draugystės parduotuvė

"Dangerous articles are strictly prohibited taken into on train"

"Didelių pėdų protėvio" batų parduotuvė

Iš tiesų klaidos šiame užraše nėra, ir tikrai asmeninius daiktus galima vadinti "personal effects", bet mes iš karto pagalvojome apie specialiuosius efektus ar įpatingas galias...



Nieko juokingo, bet smarkiai kvepia socializmu - neužsieniečiai į viešbutį nepatenka..

... ir dar reikia būti kažkaip įpatingai apsirengus. Taip ir nesužinojome, kokia gi apranga reikalaujama.

"The drinking water needs to heat by the cold water then drinks"





"The bathroom please lead the way"



Kinų išmintis...?

Tikrai nesupratom, ką jie turėjo omenyje...

Viename Kinijos viešbutyje, Donna (skaito raštelį): „If you want to be replaced with a towel, please put this card on your bed“. Marija, you are not going to replace me with a towel, are you??

Kinija - 18 - Honkongas - 3

Gruodžio 3, Hong Kong (Honkongas)

Išsiregistravusi iš savo svečių namų, Ingos padedama su visais lagaminais išvažiavau pas ją pasidėti daiktų. Papusryčiavom Hong Kong City University, o tuomet su jos itin mielos kambariokės pagalba susižinojau, kaip autobusu iš Honkongo nusigauti tiesiai iki Šendženo aerouosto.

Bilietas į terakotos karių muziejų

Traukinio bilietas iš Guangzhou į Shenzhen

Žinoma, kad skristi namo (t.y., į Singapūrą) iš Honkongo būtų buvę patogiau, nei iš Kinijos – bet iš Šendženo į Singapūrą skraido pigios avialinijos, todėl man labiau apsimokėjo nusipirkti dviejų kartų vizą ir grįžti į Kiniją, nei skristi iš Honkongo.

Taksi bilietas

Šanchajaus observatorijos bilietas (galima atsidaryti dideliu formatu)

Honkonge patekti iš vietos į vietą patogiausia metro, nes taksi vairuotojai nesupranta angliškai, be to, metro nebūna kamščių. Sakyčiau, kad Honkongo metro modernesnis, nei Singapūro, bet taip pat ir painesnis – supraskit, East Tsim Sha Tsui nėra tas pats, kas Tsim Sha Tsui East.

Šanchajaus muziejaus lankstinukas

Šanchajaus muziejaus planas

Taigi, paklaidžiojus metro ir gatvelėmis, suradus autobusų firmą ir nusipirkus bilietą, Honkonge buvo likusi dar viena užduotis – nusipirkti fotoaparatą. Kadangi prieš kelionę nebuvau planavusi pirkti fotoaparato, neturėjau pakankamai pinigų vienoje vietoje. Dalis pinigų buvo Singapūro kortelėje, kiti – lietuviškose, kurių šiaip jau neplanavau naudoti. Kad galėčiau atsiskaityti vienoje vietoje, man reikėjo iš visų tų kortelių išsitraukti kuo daugiau pinigų... Tačiau pvz Singapūro bankas turi limitą, kiek leidžia per vieną dieną pinigų pasiimti. Fotoaparatas, žinoma, brangesnis už dienos limitą. Galiausiai pinigų problema buvo išspręsta be didesnių sunkumų. Sunkiau buvo rasti fotoaparatą.

Draudimo kompanijos reklama - kinų šeimos modelis... labai rekomenduoju pažiūrėti pilnu dydžiu, ypač kreipiant dėmesį į jų veidus ir mergaitės plaštakas...

Intrepid rekomenduojamas Šanchajaus maršrutas

Dieną prieš jau buvau išsiaiškinusi, kad kainos įvairiose parduotuvėse labai smarkiai svyruoja. Natūraliai norėtųsi mokėti mažiausią įmanomą kainą ir nesukti sau galvos, ar ne? Deja deja, siūlantys neįtikėtinai mažas kainas dažniausiai neturi žalio supratimo apie tą daiktą, kurio jūs norite, nes jie paprasčiausiai jo iš viso net neturi! Geriausia tokiais atvejais yra nueiti į kelias vieno fototechnikos tinklo parduotuves ir ten pasiklausinėti kainų. Jos taip pat skirsis, tačiau skirtumas bus ne didesnis nei 100 litų. O tuomet jau galite rizikuoti ir vaikščioti po tas žibančiomis lemputėmis nukabinėtas parduotuves, tikinančias, kad jos yra autorizuotos Nikon ir Canon pardavėjos...

Pirmą naktį Pekino viešbutyje mums panelė pakišo po durimis kortelę, siūlančią pasidaryti "famous master masage" (įžymaus meistro masažą)

Įspėjimas: neikite į tas parduotuves, jei nežinote, ko norite. Jums visais būdais bandys įpiršti visai kitą daiktą. Jei patys nelabai suprantate, ką perkate, galimas daiktas, kad liksite labai patenkinti savo pirkiniu – bet pardavėjai bus dar labiau patenkinti, jus „apstūmę“ keliais šimtais litų, o gal net ir visu tūkstančiu.

Pekino viešbutis

Fotoaparato ieškojau kartu su Inga – oficialiose parduotuvėse kainos man ne itin patiko, nes jos buvo vos pora tūkstančių mažesnės, nei Europoje. Atrodo daug, bet kai šalia esančioje parduotuvėlėje pasakė, kad fotoaparato kaina dar mažesnė, paprašiau, kad parodytų, ir pasakiau, kad perku ir dar sugebėjau išsiprašyti papildomą atminties kortelę, pažadėjusi, kad mokėsiu grynais.

Ką gi, tuomet jie, pamatę, kad aš nejuokauju, ėmė man siūlyti kitą, gerokai prastesnės klasės fotoaparatą. Jie aiškino, kad jis lengvesnis, patogesnis, ekranas gražiau rodo („geras“ argumentas...), tyliau veikia ir t.t... Aš pardavėjui kartojau, kad noriu to, kurio noriu, ir taškas. Ir mane, ir Ingą vienodai užkniso jo atkaklumas, galiausiai supykusi pasakiau kažką panašaus į tai, kad jei jis neparduos, mes išeisim. Paaiškėjo, kad to modelio jis turėjo tik vieną vienintelį fotoaparatą, kurį laikė vitrinoje kaip demonstraciją. Tuomet jis kažkam paskambino ir pasakė, kad fotoaparatą turės rytoj. Pasakiusi, kad ryt aš jau sedėsiu Singapūre, jis vėl su kažkuo susiskambino ir pažadėjo fotoaparatą už poros valandų... kas mums irgi nebetiko. Pamoką išmokom: pirma reikia klausti ne kiek fotoaparatas kainuoja, bet ar jie jį apskritai turi "in stock". Nėra garantijos, kad nepameluos, bet anksčiau ar vėliau toks melas išlįs.

Kadangi sugaišome bent valandą ieškodamos geriausio pasiūlymo ir dar pusvalandį besiderėdamos dėl fotoaparato, kurio parduotuvė apskritai net neturėjo, laiko buvo likę labai nedaug. Nusprendžiau neberizikuoti ir pirkti fotoaparatą iš tos parduotuvės, kurioje jį tikrai turi – Citicall. Citicall yra vienas iš tų parduotuvių tinklų, kurių parduotuvės yra viena šalia kitos, todėl jei viena parduotuvė neturės prekės, ją būtinai turės gretima ir t.t.. Sumokėjau, kaip Honkonge, tai daug, bet kaip Europoj, tai mažai. Palyginimui: po beveik metų, su visom Amazon‘e taikomom nuolaidom, fotoaparatas vis dar kainuoja 1200 litų daugiau. Taigi, galiausiai turėjau savo išsvajotąjį fotoaparatą ir atsisveikinusi su Inga įsėdau į autobusą.

Pekino uždraustojo miesto planas (išsididinkit ir suprasit, kodėl pavargom vaikščioti :) )

Kelionė iki Šendženo aerouosto kainuoja 100HKD (Honkongo dolerių), kas yra apie 30 litų. Po valandos važiavimo per Honkongą, sustojama pasienyje, kurį privaloma kirsti pasiėmus visą savo bagažą – kad jei netyčia būtų koks nors užlaikymas pasienyje, daiktai neišvažiuotų be žmogaus. Lyg žinodama, prie pasienio punkto tą vakarą iš autobuso išskubėjau viena pirmųjų. Ir ne veltui, nes mane pasienietė tyrinėjo ilgokai. Mačiau, kad jai kolegos nešė kažkokius spausdintus popierius – man atrodo, su lietuvių kalbos abėcėle, kad patikrintų, ar normali mano pavardė... Galvoju, komedija, gi jau kartą Kinijoje buvau, turiu antspaudus, o dvigubo įvažiavimo viza išduota Singapūre, kur tikrai nelengva apeiti kokias nors taisykles... Bet gi ten Kinija. Šalia kito langelio tuo metu praleido kokius dešimt keleivių. Galiausiai praleido ir mane.

Dar vienas taksi bilietas

Visi keleiviai su bilietu gavo ir firmos lipduką, kad iš po pasienio darbuotojai nukreiptų keleivius į atitinkamą autobusą. Gerai, kad to lipduko nepamečiau, nes autobusas, kuriuo važiavome toliau, buvo ne tas pats, kuriuo važiavome iki sienos. Atsimenu, kad po pasienio užmigau... bet tik kokiai valandai, nes maždaug tiek laiko važiavome iki aerouosto.

Šanchajaus akrobatų pasirodymo bilietas

Apžiūrėjau Šendženo aerouostą iš visai kitos pusės, atsimindama, kaip šalta ir baisu ten man buvo nakvoti kelionės pradžioje.

Nepaisant viso Kinijoje pamatyto skurdo, komunizmo ir pilkumos, Kinija man patiko, ir žinojau, kad aš ten dar grįšiu – ir grįžau...

Štai čia yra pilnas mano kelionės po Kiniją planas

Kinija - 17 - Honkongas - 2

Turiu gerą pasiteisinimą, kodėl ilgai nepildžiau blogo. Ogi nesugebėjau rasti savo užrašų. Kitas įrašas bus penktadienį, o gal ir anksčiau...

Gruodžio 2, Hong Kong (Honkongas)

Vėlai grįžusi iš po visų mūsų karaokių, leidau sau ilgai nesikelti iš lovos. Ėmiau tyrinėti visus Ingos man paliktus lankstinukus apie lankytinas vietas, ir išsirinkau, kur norėčiau nuvažiuoti. Nepaisant to, kad Honkongas yra nedidelis, tie įdomūs objektai ar vietos yra pasiskirstę po visą miestą, ir dėl to, norint aplankyti viską viską, dviejų dienų neužtenka.

Visos šio įrašo nuotraukos darytos mobiliojo telefono kamera, todėl kokybės nėra

Vienas iš žymiausių dalykų, ką privaloma aplankyti, yra sėdintis Buda, dar žinomas kaip didysis Buda (the Big Buddha) arba Tian Tan Buddha. Tai yra tokia milžiniška bronzinė sėdinčio Budos statula – ir kol kas, didesnės už ją nėra. Tam, kad patekčiau prie statulos, pirmiausia reikėjo apie valandą, o gal ir ilgiau, važiuoti jų MTR (taip keista rašyti MTR, kai Singapūre metro vadinasi MRT) iki stotelės, kurioje reikėjo įsėsti į keltuvą ir dar apie pusvalandį keltis iki Budos… Tiesa, po to reikėjo praeiti sukomercintą Ngong Ping 360 miestelį ir įveikti 268 laiptelius (neskaičiavau – internete parašyta...).

Metro galima megzti!

Stotelė, kurią tu jau matei...

Žinau, kad kažkaip įmanoma iki tos vietos privažiuoti ir automobiliu (nes užkilus matėsi daug taksi automobilių), bet juk dauguma turistų mieliau renkasi keliavimą metro ir keltuvu. Na, man tai Ngong Ping 360 komercine prasme yra absurdiškas... Sumąstė jie kažkokią kvailą bezdžionėlę, kuri yra atrakcijos centras vaikams, ar bent jau turėtų būti, ir ten visur tos bezdžionės pilna – matyt dėl to, kad vaikai raktų pakabukų su Buda nepirks. Pati aplinka tai gan graži – viskas švaru, žalia.. Ženklai aiškiai draudžia rūkyti, šiukšlinti ir spjaudytis.

Galit pasididint brošiūras miestelio

Kita lankstinuko pusė

Žemėlapis

Na, o Budos statula... Kažkaip praradau dalį įspūdžio, kai sužinojau, kad ją pastatė 1993. Leidžiama įeiti į vidų, pirmame jos aukšte yra daug nuotraukų ir tos Budos statulos istorija. Į antrą aukštą nepatekau, nes ten, jei gerai supratau, tikintiesiems dalinamas maistas... ar kažkas panašaus. Nusipirkusi kelis ranktų pakabukus kolekcijai (su Buda, ne su bezdžionėle) nusileidau keltuvu ir patraukiau fabrikų parduotuvių link. O tai yra gan smagi vieta... Po vienu stogu daug „išparduotuvių“. Susiradau sau gražius Adidas marškinukus ir suknelę.

Keltas

Aerouostas

Honkongas yra tikras apsipirkimų rojus, nes ten - bene viskas yra tax free, t.y., prekėms netaikomi įprastiniai mokesčiai. Vieni turistai renkasi pirkti jiems žinomų firmų gerokai pigesnes prekes, kiti renkasi vietines ar kiniškas prekes kurių kainos yra tiesiog juokingos (Trys litai už porą batų???). Ir tai galioja bene viskam, nuo batų iki technikos, nuo kosmetikos iki rankinukų ar rūbų ir t.t.. Kosmetiką, beje, reikia pirkti itin atsargiai, nes beveik visų firmų (žymių ar ne itin žymių) produktai yra balinantys veidą, nes kinės nori būti baltos. Na, o aš visam šitam prekių rojuj nusipirkti norėjau ne ką kitą, o veidrodinį skaitmeninį fotoaparatą.

Statula iš tolo

Prisiskaičiusi internete, kur geriausia pirkti techniką, patraukiau ieškoti geresnių kainų. Ėjau ir į oficialias mažas parduotuvėles, ir į oficialias dideles parduotuves, ir į ne itin oficialias parduotuves. Visa problema yra tame, kad daugumoje parduotuvių prie demonstruojamų fotoaparatų ar lęšių nebus parašytos kainos – jas jums pasakys pagal tai, kaip jūs atrodot... Įmanoma ir derėtis – tačiau ne visur. Aš tą dieną išgirdau labai įvairių kainų – nuo 3000 iki 9000 litų. Kadangi neradau sau patinkančios kainos, tikrai norėjosi sutaupyti pinigų ir fotoaparatui išleisti bent trečdaliu mažiau, nei jis kainuotų Europoje, o diena jau ėjo vakarop ir tikrai nebuvau pasiilgusi jokių besikabinėjančių arabų, nusprendžiau fotoaparato pirkimą atidėti kitai dienai.

Budos lipau apžiūrėti neitin tinkamu metu, kai saulė spigino tiesiai į akis, o ir budos nesimatė...


Aplink pagrindinę statulą dovanas jai tiesė kitos, mažesnės Budos statulos



Kalėdų dekoracijos Ngong Ping miestelyje (ta meška šiek tiek.. ne į temą?)

Grįžtant...

Viename iš didelių prekybos centrų nusprendžiau pavakarieniauti. Pamačius didžiules Kalėdines dekoracijas ir prie jų besifotografuojančius kinus apėmė šiokia tokia nostalgija suvokus, kad neturėsiu tąmet Kalėdinės eglutės. Tačiau visos tos dekoracijos, kad ir kokios didelės ir gražios bebūtų, yra tokios netikros... Juk nei Honkonge, nei Šanchajuj, nei Singapūre niekas Kalėdų nešvenčia taip, kaip jas švenčiame mes. Taip, retkarčiais kai kurie draugai (jaunesni ir žinantys vakarietiškas tradicijas) apsikeičia dovanomis, ofisai taip pat vakarietiškai papuošti, tačiau tuo šventės ir baigiasi – jokios Kalėdų dvasios ten tikrai nėra.

Dekoracijos prekybos centre

Kitą kartą papasakosiu, kaip gi man ten sekėsi su fotoaparato pirkimu paskutinę minutę...